Keisti senukai, saulės jie neklauso, rodos,
Ir saulei leidžiantis vidudienį parodo.
Mašinų tų Gervazas nenustatinėjo,
Tačiau palikt jų neužtraukęs nenorėjo,
Kas vakaras užtraukti laikrodžius pataiko.
Dabar taip pat sulaukė užtraukimo laiko.
Kai Podkomožis tęsė kalbą apie bylą
Senų kaimynų, laikrodžiai staiga prabilo:
Sučerškėję taip gaižiai ratai surūdiję,
Nutraukė Podkomožiui kalbą viduryje.
»Brolau, pasakė, dar su darbu kiek palauki!«
Ir tęsė kalbą. Raktininkas to tik laukė,
Smarkiau pasuko kitą laikrodį priėjęs,
Ir paukštis dirbtinas, ant laikrodžio tupėjęs,
Kurantų gaidą sukdamas sparnais plasnojo,
Bet sugadintas, baisiai biauriai tad giedojo,
Ir kuo tolyn, labyn cypimas ausį plakė.
Svečiai juokaut, o Podkomožis vėl pasakė:
»Pons Raktininkai, tarė, gal geriau, apuoke,
Jei snapą brangini, tai tos dainos nesuoki«.
Tačiau Gervazas žodžiais tais nesidomėjo,
Jis ranką dešinę ant laikrodžio padėjo,
Prie šono kairę. Taip abi rankas įrėmęs,
»Podkomožėli! tarė, pons juokauti ėmė!
Namie žvirblelis už apuoką nors mažesnis,
Jei tas čia svetimas, tai jis už jį drąsesnis.
O Raktininkas ne apuokas; dar sakysiu,
Kad čia sulindusius apuokus išbaidysiu«.
»Šalin!« suriko Podkomožis.
Ar malonu,
Pons Grafai! šaukė Raktininkas, Jūs Malonei
Sutepti savo vardą, ar gali dar tverti,
Su tais Soplicoms valgyti drauge ir gerti?
Dar to reikėjo, kad mane čia taip nedailiai,
Horeškų Raktininką, senąjį Rembailą
Iš mano ponų rūmų vyt!... Tik Pons atminki!«
Protazas rėkia čia piktai: »Nusiraminkit!
Brechalskis aš Protazas Baltazaras stoju
Prieš jus, kaip tribunolo menėje senojoj,
Šaulys dar vulgo, tad obdukcijos imuosi,
Bus vizija, ir liudininkais čia kviečiuosi
Visus kilnius, kur tenka man čionai matyti,
O pons Asesorius tur tardymą daryti
Del reikalo Soplicos, Aukštojo Teisėjo,
Dėliai inkursijos, prieš tuos, kur pult pradėjo
Pilyj, kurion teises Teisėjas jau įgijo,
Kurion suprašė visą net svečių draugiją!«
»Melagiau! tarė Raktininkas, tik be skundų!«
Ir, ėmęs iš už juostos visą raktų pundą,
Dar aplink galvą iš visų jėgų apsuko
Ir sviedė taip, kaip iš mėtyklės akmenuką.
Tikrai galva Protazo būtų subyrėjus,
Bet, laimei, pasilenkt šauklys laiku suspėjo.
Pakilo sumišimas, bet visi tylėjo:
»Prie stulpo jį – sušuko garsiai čia Teisėjas –
Vyrukai!« Ir tarnai skubiai jau apipuolė
Gervazą, stovintį tarp sienos ir tarp suolo.
Bet Grafas jiesiems kelią su kėde užstojo
Ir parėmė tą barikadą savo koja:
»Sustok, Teisėjau, tarė, niekam aš neduosiu
Užgauti tarną savo ir savuos namuose,
Jei nusikalto kam, tai galit man apskųsti«.
Čia Podkomožis metė Grafui žvilgsnį rūstų:
»Be Jūs pagalbos jį nubausti sugebėsim,
Tą bajorėlį, Grafas gi patsai turėsi
Primint sau dekretą, kad dar nesi čia ponas,
Dar peranksti, ir vaišės čia ne Jūs Malonės.
Sėdėk ramiai; jei šios žilos galvos neboji,
Tai gerbk tarnybą mano, kuri čia pirmoji«.
»Kas man? pasakė Grafas, bus gana kalbėti,
Nubodo man tarnybų, laipsnių Jūs žiūrėti!
Kvailai net padariau su tais pasižinimais
Ir vaišėmis, kur baigiama tik įžeidimais.
Už vardo įžeidimą teks Jums atsakyti.
Sudie! Gervazai, eikš, nėr laiko čia gaišyti!«
Bet Podkomožis taip atsakant tai nelaukė,
Sujudo tad, net vyną pilt taurėn nutraukė,
Kai Grafo žodžiai palietė jį lyg griaustinis,
Drebėjo rankoj taurė jo plati stiklinė,
Pakreipęs galvą klausės, akimis tik žvalgės,
Ir lūpas judino, lyg kažką kartų valgė;
Tylėjo, bet jo taurė jau neištūrėjo
Suspausta rankoj, tuoj stiklai jos suskambėjo,
O vynas išsiliejęs, aptėkšdams jam veidą,
Lyg rodės į jo sielą dar liepsnų prileido.
Pravėręs sunkiai lūpas, matės, tarti nori
Piktai, ir pratarė kurčiu balsu: »Juokoriau!
Grafiukai! Aš tau! Tomai, šautuvą ieškoki!
Aš mores išmokinsiu! šen, juokoriau, stoki!
Tarnybos laipsniai nuobodūs, mat, jo ausiukei!
Ausikariai tie tavo bus tuojau nutrūkę!
Už durų, fora! Šautuvą man! Kalaviją!«
Čia Podkomožis visą sutelkė draugiją
Aplink. Teisėjas tarė: »Ponas kiek nurimki,
Apginsiu aš, Protazai, ginklą man parinki!
Aš užgauliotoją šokinsiu, kaip meškiuką«.
Bet Tadas čia Teisėją tramdo: »Pons dėdukai,
Aukštasis Podkomoži, argi Ponams tiktų
Su firciku tuo kautis? Kur jaunieji liktų?
Tai man palikit, jam paglostysiu aš veidą,
O Tamsta, pons drąsuoli, senukus įžeidęs,
Matysiu, kokio karžygio tau kraujas tvinksi,
Rytoj atliksim, vietą, ginklą pasirinksim,
Dabar, kol sveikas, sprūk«.
O geras patarimas;
Nes jau prieš Grafą, Raktininką įpykimas.
Prie stalo, ten, kur buvo aukštesnieji ponai,
Dar buvo riksmas, bet iš kito menės šono
Į Grafą bonkos lėkė. Baimė čia ištiko
Ponias; o Telimena: »kas daryt?« suriko,
Akis pakėlusi į Grafą pažiūrėjo
Ir alpdama jam galvą ant pečių uždėjo,
Prispaudus prie krūtinės jam krūtis baltąsias.
Pons Grafas, nors įpykęs, bet su jąja tąsės,
Pradėjo trint, sūpuot.
Gervazas vos tik laikės,
Nes buteliai nuo stalo vien į jį jau taikė;
Jau šliejas, nes tarnai, rankoves paraitoję,
Lyg siena aplink drąsų senį tą sustojo,
Bet, laimė – Zosė senį ginti paskubėjo,
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kas iš tikrųjų sukelia muštynes vakarienėje pilyje penktojoje knygoje?
Rašiniui: IšdidumasKilmė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.