Ponas Tadas218-220 psl. · apie 10 min.
Penktoji knyga. Peštynės44% kūrinio
218 psl.

Užgauti tarną savo ir savuos namuose,

Jei nusikalto kam, tai galit man apskųsti«.

Čia Podkomožis metė Grafui žvilgsnį rūstų:

»Be Jūs pagalbos jį nubausti sugebėsim,

Tą bajorėlį, Grafas gi patsai turėsi

Primint sau dekretą, kad dar nesi čia ponas,

Dar peranksti, ir vaišės čia ne Jūs Malonės.

Sėdėk ramiai; jei šios žilos galvos neboji,

Tai gerbk tarnybą mano, kuri čia pirmoji«.

»Kas man? pasakė Grafas, bus gana kalbėti,

Nubodo man tarnybų, laipsnių Jūs žiūrėti!

Kvailai net padariau su tais pasižinimais

Ir vaišėmis, kur baigiama tik įžeidimais.

Už vardo įžeidimą teks Jums atsakyti.

Sudie! Gervazai, eikš, nėr laiko čia gaišyti!«

Bet Podkomožis taip atsakant tai nelaukė,

Sujudo tad, net vyną pilt taurėn nutraukė,

Kai Grafo žodžiai palietė jį lyg griaustinis,

Drebėjo rankoj taurė jo plati stiklinė,

Pakreipęs galvą klausės, akimis tik žvalgės,

219 psl.

Ir lūpas judino, lyg kažką kartų valgė;

Tylėjo, bet jo taurė jau neištūrėjo

Suspausta rankoj, tuoj stiklai jos suskambėjo,

O vynas išsiliejęs, aptėkšdams jam veidą,

Lyg rodės į jo sielą dar liepsnų prileido.

Pravėręs sunkiai lūpas, matės, tarti nori

Piktai, ir pratarė kurčiu balsu: »Juokoriau!

Grafiukai! Aš tau! Tomai, šautuvą ieškoki!

Aš mores išmokinsiu! šen, juokoriau, stoki!

Tarnybos laipsniai nuobodūs, mat, jo ausiukei!

Ausikariai tie tavo bus tuojau nutrūkę!

Už durų, fora! Šautuvą man! Kalaviją!«

Čia Podkomožis visą sutelkė draugiją

Aplink. Teisėjas tarė: »Ponas kiek nurimki,

Apginsiu aš, Protazai, ginklą man parinki!

Aš užgauliotoją šokinsiu, kaip meškiuką«.

Bet Tadas čia Teisėją tramdo: »Pons dėdukai,

Aukštasis Podkomoži, argi Ponams tiktų

Su firciku tuo kautis? Kur jaunieji liktų?

Tai man palikit, jam paglostysiu aš veidą,

220 psl.

O Tamsta, pons drąsuoli, senukus įžeidęs,

Matysiu, kokio karžygio tau kraujas tvinksi,

Rytoj atliksim, vietą, ginklą pasirinksim,

Dabar, kol sveikas, sprūk«.

O geras patarimas;

Nes jau prieš Grafą, Raktininką įpykimas.

Prie stalo, ten, kur buvo aukštesnieji ponai,

Dar buvo riksmas, bet iš kito menės šono

Į Grafą bonkos lėkė. Baimė čia ištiko

Ponias; o Telimena: »kas daryt?« suriko,

Akis pakėlusi į Grafą pažiūrėjo

Ir alpdama jam galvą ant pečių uždėjo,

Prispaudus prie krūtinės jam krūtis baltąsias.

Pons Grafas, nors įpykęs, bet su jąja tąsės,

Pradėjo trint, sūpuot.

Gervazas vos tik laikės,

Nes buteliai nuo stalo vien į jį jau taikė;

Jau šliejas, nes tarnai, rankoves paraitoję,

Lyg siena aplink drąsų senį tą sustojo,

Bet, laimė – Zosė senį ginti paskubėjo,

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.