Ir lūpas judino, lyg kažką kartų valgė;
Tylėjo, bet jo taurė jau neištūrėjo
Suspausta rankoj, tuoj stiklai jos suskambėjo,
O vynas išsiliejęs, aptėkšdams jam veidą,
Lyg rodės į jo sielą dar liepsnų prileido.
Pravėręs sunkiai lūpas, matės, tarti nori
Piktai, ir pratarė kurčiu balsu: »Juokoriau!
Grafiukai! Aš tau! Tomai, šautuvą ieškoki!
Aš mores išmokinsiu! šen, juokoriau, stoki!
Tarnybos laipsniai nuobodūs, mat, jo ausiukei!
Ausikariai tie tavo bus tuojau nutrūkę!
Už durų, fora! Šautuvą man! Kalaviją!«
Čia Podkomožis visą sutelkė draugiją
Aplink. Teisėjas tarė: »Ponas kiek nurimki,
Apginsiu aš, Protazai, ginklą man parinki!
Aš užgauliotoją šokinsiu, kaip meškiuką«.
Bet Tadas čia Teisėją tramdo: »Pons dėdukai,
Aukštasis Podkomoži, argi Ponams tiktų
Su firciku tuo kautis? Kur jaunieji liktų?
Tai man palikit, jam paglostysiu aš veidą,
O Tamsta, pons drąsuoli, senukus įžeidęs,
Matysiu, kokio karžygio tau kraujas tvinksi,
Rytoj atliksim, vietą, ginklą pasirinksim,
Dabar, kol sveikas, sprūk«.
O geras patarimas;
Nes jau prieš Grafą, Raktininką įpykimas.
Prie stalo, ten, kur buvo aukštesnieji ponai,
Dar buvo riksmas, bet iš kito menės šono
Į Grafą bonkos lėkė. Baimė čia ištiko
Ponias; o Telimena: »kas daryt?« suriko,
Akis pakėlusi į Grafą pažiūrėjo
Ir alpdama jam galvą ant pečių uždėjo,
Prispaudus prie krūtinės jam krūtis baltąsias.
Pons Grafas, nors įpykęs, bet su jąja tąsės,
Pradėjo trint, sūpuot.
Gervazas vos tik laikės,
Nes buteliai nuo stalo vien į jį jau taikė;
Jau šliejas, nes tarnai, rankoves paraitoję,
Lyg siena aplink drąsų senį tą sustojo,
Bet, laimė – Zosė senį ginti paskubėjo,
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.