Ponas Tadas219-221 psl. · apie 10 min.
Penktoji knyga. Peštynės44% kūrinio
219 psl.

Ir lūpas judino, lyg kažką kartų valgė;

Tylėjo, bet jo taurė jau neištūrėjo

Suspausta rankoj, tuoj stiklai jos suskambėjo,

O vynas išsiliejęs, aptėkšdams jam veidą,

Lyg rodės į jo sielą dar liepsnų prileido.

Pravėręs sunkiai lūpas, matės, tarti nori

Piktai, ir pratarė kurčiu balsu: »Juokoriau!

Grafiukai! Aš tau! Tomai, šautuvą ieškoki!

Aš mores išmokinsiu! šen, juokoriau, stoki!

Tarnybos laipsniai nuobodūs, mat, jo ausiukei!

Ausikariai tie tavo bus tuojau nutrūkę!

Už durų, fora! Šautuvą man! Kalaviją!«

Čia Podkomožis visą sutelkė draugiją

Aplink. Teisėjas tarė: »Ponas kiek nurimki,

Apginsiu aš, Protazai, ginklą man parinki!

Aš užgauliotoją šokinsiu, kaip meškiuką«.

Bet Tadas čia Teisėją tramdo: »Pons dėdukai,

Aukštasis Podkomoži, argi Ponams tiktų

Su firciku tuo kautis? Kur jaunieji liktų?

Tai man palikit, jam paglostysiu aš veidą,

220 psl.

O Tamsta, pons drąsuoli, senukus įžeidęs,

Matysiu, kokio karžygio tau kraujas tvinksi,

Rytoj atliksim, vietą, ginklą pasirinksim,

Dabar, kol sveikas, sprūk«.

O geras patarimas;

Nes jau prieš Grafą, Raktininką įpykimas.

Prie stalo, ten, kur buvo aukštesnieji ponai,

Dar buvo riksmas, bet iš kito menės šono

Į Grafą bonkos lėkė. Baimė čia ištiko

Ponias; o Telimena: »kas daryt?« suriko,

Akis pakėlusi į Grafą pažiūrėjo

Ir alpdama jam galvą ant pečių uždėjo,

Prispaudus prie krūtinės jam krūtis baltąsias.

Pons Grafas, nors įpykęs, bet su jąja tąsės,

Pradėjo trint, sūpuot.

Gervazas vos tik laikės,

Nes buteliai nuo stalo vien į jį jau taikė;

Jau šliejas, nes tarnai, rankoves paraitoję,

Lyg siena aplink drąsų senį tą sustojo,

Bet, laimė – Zosė senį ginti paskubėjo,

221 psl.

Uždengti nori, rankutes ant jo uždėjus.

Nurimo kiek. Gervazas, lyg pasprukti tyko,

Ir štai jo nematyt, gal kaip dvasia išnyko....

Bet štai vėl pasirodo senis tarp gyvųjų;

Uždėjęs ilgą suolą ant pečių tvirtųjų,

Pasuko, kaip sparnais juo menėje plačiojoj,

Nuvaikęs priešus, Grafą sau atsikovojo,

Ir taip abu prie durų traukės. Jau priėjo

Ir slenkstį; čia Gervazas priešus apžiūrėjo,

Pamąstė valandėlę, kiek paabejojo,

Ar trauktis, ar gal laimės paieškot kovoje.

Išrinko antrą. Suolą kaip taraną suka

Atgal, tik įsiūbuoti, o jėgų netrūko;

Jau rengės atsikvėpęs ir atstatęs koją

Suduot... bet, Voiskį pastebėjęs, pabijojo.

Ramiai sėdėjęs Voiskis akimi primerktom,

Atrodė susimąstęs, lyg sieloje verktų,

Bet Podkomožiui, Grafui garsiai susipykus,

Teisėjui pagrasinus, permaina įvyko,

Čia Voiskis užsitraukė du kartu tabokos.

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.