Ponas Tadas220-222 psl. · apie 10 min.
Penktoji knyga. Peštynės44% kūrinio
220 psl.

O Tamsta, pons drąsuoli, senukus įžeidęs,

Matysiu, kokio karžygio tau kraujas tvinksi,

Rytoj atliksim, vietą, ginklą pasirinksim,

Dabar, kol sveikas, sprūk«.

O geras patarimas;

Nes jau prieš Grafą, Raktininką įpykimas.

Prie stalo, ten, kur buvo aukštesnieji ponai,

Dar buvo riksmas, bet iš kito menės šono

Į Grafą bonkos lėkė. Baimė čia ištiko

Ponias; o Telimena: »kas daryt?« suriko,

Akis pakėlusi į Grafą pažiūrėjo

Ir alpdama jam galvą ant pečių uždėjo,

Prispaudus prie krūtinės jam krūtis baltąsias.

Pons Grafas, nors įpykęs, bet su jąja tąsės,

Pradėjo trint, sūpuot.

Gervazas vos tik laikės,

Nes buteliai nuo stalo vien į jį jau taikė;

Jau šliejas, nes tarnai, rankoves paraitoję,

Lyg siena aplink drąsų senį tą sustojo,

Bet, laimė – Zosė senį ginti paskubėjo,

221 psl.

Uždengti nori, rankutes ant jo uždėjus.

Nurimo kiek. Gervazas, lyg pasprukti tyko,

Ir štai jo nematyt, gal kaip dvasia išnyko....

Bet štai vėl pasirodo senis tarp gyvųjų;

Uždėjęs ilgą suolą ant pečių tvirtųjų,

Pasuko, kaip sparnais juo menėje plačiojoj,

Nuvaikęs priešus, Grafą sau atsikovojo,

Ir taip abu prie durų traukės. Jau priėjo

Ir slenkstį; čia Gervazas priešus apžiūrėjo,

Pamąstė valandėlę, kiek paabejojo,

Ar trauktis, ar gal laimės paieškot kovoje.

Išrinko antrą. Suolą kaip taraną suka

Atgal, tik įsiūbuoti, o jėgų netrūko;

Jau rengės atsikvėpęs ir atstatęs koją

Suduot... bet, Voiskį pastebėjęs, pabijojo.

Ramiai sėdėjęs Voiskis akimi primerktom,

Atrodė susimąstęs, lyg sieloje verktų,

Bet Podkomožiui, Grafui garsiai susipykus,

Teisėjui pagrasinus, permaina įvyko,

Čia Voiskis užsitraukė du kartu tabokos.

222 psl.

Ir nors Teisėjui Voiskis giminė tolokas,

Tačiau, senai gyvendams jo namuos svetinguos,

Jo garbę saugojo jisai labai domingai.

Tad įdomaudamas į kovą jis žiūrėjo,

Ant stalo ranką ištiesė, paskui padėjo

Ant delno peilį kriaunomis į nykščio galą,

Ašmenimis gi į alkūnę ir, nuo stalo

Pakėlęs, ją siūbuodams, valandėlę laikė,

Lyg žaisdamas peiliu, tačiau į Grafą taikė.

Anais laikais Lietuvoje kovoti peiliais

Jau buvo kiek pamiršusios jaunųjų eilės,

Bet seniai dar mokėjo; Raktininkas buvo

Mėginęs peilio ir jo priešams kartais kliuvo.

Matyt, ir Voiskis tokiam tikslui peilį laikė,

Ir matės iš akių, kad jis į Grafą taikė

(Paskiausiąjį Horešką motinos eilėje).

Jaunieji senio gestų nė nepastebėjo,

Tačiau Gervazas traukias, suolu Grafą dengia,

O priešai ima rėkt – »Laikyk, pabėgti rengias!«

Taip, kaip šunų užpultas vilkas netikėtai

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.