Uždengti nori, rankutes ant jo uždėjus.
Nurimo kiek. Gervazas, lyg pasprukti tyko,
Ir štai jo nematyt, gal kaip dvasia išnyko....
Bet štai vėl pasirodo senis tarp gyvųjų;
Uždėjęs ilgą suolą ant pečių tvirtųjų,
Pasuko, kaip sparnais juo menėje plačiojoj,
Nuvaikęs priešus, Grafą sau atsikovojo,
Ir taip abu prie durų traukės. Jau priėjo
Ir slenkstį; čia Gervazas priešus apžiūrėjo,
Pamąstė valandėlę, kiek paabejojo,
Ar trauktis, ar gal laimės paieškot kovoje.
Išrinko antrą. Suolą kaip taraną suka
Atgal, tik įsiūbuoti, o jėgų netrūko;
Jau rengės atsikvėpęs ir atstatęs koją
Suduot... bet, Voiskį pastebėjęs, pabijojo.
Ramiai sėdėjęs Voiskis akimi primerktom,
Atrodė susimąstęs, lyg sieloje verktų,
Bet Podkomožiui, Grafui garsiai susipykus,
Teisėjui pagrasinus, permaina įvyko,
Čia Voiskis užsitraukė du kartu tabokos.
Ir nors Teisėjui Voiskis giminė tolokas,
Tačiau, senai gyvendams jo namuos svetinguos,
Jo garbę saugojo jisai labai domingai.
Tad įdomaudamas į kovą jis žiūrėjo,
Ant stalo ranką ištiesė, paskui padėjo
Ant delno peilį kriaunomis į nykščio galą,
Ašmenimis gi į alkūnę ir, nuo stalo
Pakėlęs, ją siūbuodams, valandėlę laikė,
Lyg žaisdamas peiliu, tačiau į Grafą taikė.
Anais laikais Lietuvoje kovoti peiliais
Jau buvo kiek pamiršusios jaunųjų eilės,
Bet seniai dar mokėjo; Raktininkas buvo
Mėginęs peilio ir jo priešams kartais kliuvo.
Matyt, ir Voiskis tokiam tikslui peilį laikė,
Ir matės iš akių, kad jis į Grafą taikė
(Paskiausiąjį Horešką motinos eilėje).
Jaunieji senio gestų nė nepastebėjo,
Tačiau Gervazas traukias, suolu Grafą dengia,
O priešai ima rėkt – »Laikyk, pabėgti rengias!«
Taip, kaip šunų užpultas vilkas netikėtai
Prie pietų, puola, jų nespėjęs apžiūrėti,
Ar daug jų; tuoj tarp šėlstančių šunų lojimo
Pajunta jis medžiotojo artyn bėgimą...
Jis žvalgos, pastebi, kad ant kelies pritūpęs
Medžiotojas, supranta vilkas, kas jam rūpi,
Pamato, kur jo vamzdžio galas atsisukęs;
Tad pykdams turi sprukti, uodegą pabrukęs...
Ir šunes triumfuodami jį ima vytis,
Ir pradeda įkibę plaukus jam kramtyti,
Tad vėl dantims sugriežęs gintis pamėgina,
Ir šunes sklaidos tuoj, nors dar tik pagrasino, –
Taip ir Gervazas traukėsi įtūžęs, piktas,
Vis suolu gynėsi, kad priešai neapniktų.
Ir su Grafu abu tamsumoje pranyko.
»Laikyk!« suriko vėl. Bet triumfuot netiko,
Nes Raktininkas jau viršuj minios stovėjo,
Už grotų, prie vargonų, špižas jau trioškėjo,
Ir rankoj storą gabalą jau špižo laikė,
O ten iš viršaus būtų skaudžiai juo nutaikęs,
Bet jau svečiai į priemenę išeit suspėjo,
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.