Bus vizija, ir liudininkais čia kviečiuosi
Visus kilnius, kur tenka man čionai matyti,
O pons Asesorius tur tardymą daryti
Del reikalo Soplicos, Aukštojo Teisėjo,
Dėliai inkursijos, prieš tuos, kur pult pradėjo
Pilyj, kurion teises Teisėjas jau įgijo,
Kurion suprašė visą net svečių draugiją!«
»Melagiau! tarė Raktininkas, tik be skundų!«
Ir, ėmęs iš už juostos visą raktų pundą,
Dar aplink galvą iš visų jėgų apsuko
Ir sviedė taip, kaip iš mėtyklės akmenuką.
Tikrai galva Protazo būtų subyrėjus,
Bet, laimei, pasilenkt šauklys laiku suspėjo.
Pakilo sumišimas, bet visi tylėjo:
»Prie stulpo jį – sušuko garsiai čia Teisėjas –
Vyrukai!« Ir tarnai skubiai jau apipuolė
Gervazą, stovintį tarp sienos ir tarp suolo.
Bet Grafas jiesiems kelią su kėde užstojo
Ir parėmė tą barikadą savo koja:
»Sustok, Teisėjau, tarė, niekam aš neduosiu
Užgauti tarną savo ir savuos namuose,
Jei nusikalto kam, tai galit man apskųsti«.
Čia Podkomožis metė Grafui žvilgsnį rūstų:
»Be Jūs pagalbos jį nubausti sugebėsim,
Tą bajorėlį, Grafas gi patsai turėsi
Primint sau dekretą, kad dar nesi čia ponas,
Dar peranksti, ir vaišės čia ne Jūs Malonės.
Sėdėk ramiai; jei šios žilos galvos neboji,
Tai gerbk tarnybą mano, kuri čia pirmoji«.
»Kas man? pasakė Grafas, bus gana kalbėti,
Nubodo man tarnybų, laipsnių Jūs žiūrėti!
Kvailai net padariau su tais pasižinimais
Ir vaišėmis, kur baigiama tik įžeidimais.
Už vardo įžeidimą teks Jums atsakyti.
Sudie! Gervazai, eikš, nėr laiko čia gaišyti!«
Bet Podkomožis taip atsakant tai nelaukė,
Sujudo tad, net vyną pilt taurėn nutraukė,
Kai Grafo žodžiai palietė jį lyg griaustinis,
Drebėjo rankoj taurė jo plati stiklinė,
Pakreipęs galvą klausės, akimis tik žvalgės,
Ir lūpas judino, lyg kažką kartų valgė;
Tylėjo, bet jo taurė jau neištūrėjo
Suspausta rankoj, tuoj stiklai jos suskambėjo,
O vynas išsiliejęs, aptėkšdams jam veidą,
Lyg rodės į jo sielą dar liepsnų prileido.
Pravėręs sunkiai lūpas, matės, tarti nori
Piktai, ir pratarė kurčiu balsu: »Juokoriau!
Grafiukai! Aš tau! Tomai, šautuvą ieškoki!
Aš mores išmokinsiu! šen, juokoriau, stoki!
Tarnybos laipsniai nuobodūs, mat, jo ausiukei!
Ausikariai tie tavo bus tuojau nutrūkę!
Už durų, fora! Šautuvą man! Kalaviją!«
Čia Podkomožis visą sutelkė draugiją
Aplink. Teisėjas tarė: »Ponas kiek nurimki,
Apginsiu aš, Protazai, ginklą man parinki!
Aš užgauliotoją šokinsiu, kaip meškiuką«.
Bet Tadas čia Teisėją tramdo: »Pons dėdukai,
Aukštasis Podkomoži, argi Ponams tiktų
Su firciku tuo kautis? Kur jaunieji liktų?
Tai man palikit, jam paglostysiu aš veidą,
O Tamsta, pons drąsuoli, senukus įžeidęs,
Matysiu, kokio karžygio tau kraujas tvinksi,
Rytoj atliksim, vietą, ginklą pasirinksim,
Dabar, kol sveikas, sprūk«.
O geras patarimas;
Nes jau prieš Grafą, Raktininką įpykimas.
Prie stalo, ten, kur buvo aukštesnieji ponai,
Dar buvo riksmas, bet iš kito menės šono
Į Grafą bonkos lėkė. Baimė čia ištiko
Ponias; o Telimena: »kas daryt?« suriko,
Akis pakėlusi į Grafą pažiūrėjo
Ir alpdama jam galvą ant pečių uždėjo,
Prispaudus prie krūtinės jam krūtis baltąsias.
Pons Grafas, nors įpykęs, bet su jąja tąsės,
Pradėjo trint, sūpuot.
Gervazas vos tik laikės,
Nes buteliai nuo stalo vien į jį jau taikė;
Jau šliejas, nes tarnai, rankoves paraitoję,
Lyg siena aplink drąsų senį tą sustojo,
Bet, laimė – Zosė senį ginti paskubėjo,
Uždengti nori, rankutes ant jo uždėjus.
Nurimo kiek. Gervazas, lyg pasprukti tyko,
Ir štai jo nematyt, gal kaip dvasia išnyko....
Bet štai vėl pasirodo senis tarp gyvųjų;
Uždėjęs ilgą suolą ant pečių tvirtųjų,
Pasuko, kaip sparnais juo menėje plačiojoj,
Nuvaikęs priešus, Grafą sau atsikovojo,
Ir taip abu prie durų traukės. Jau priėjo
Ir slenkstį; čia Gervazas priešus apžiūrėjo,
Pamąstė valandėlę, kiek paabejojo,
Ar trauktis, ar gal laimės paieškot kovoje.
Išrinko antrą. Suolą kaip taraną suka
Atgal, tik įsiūbuoti, o jėgų netrūko;
Jau rengės atsikvėpęs ir atstatęs koją
Suduot... bet, Voiskį pastebėjęs, pabijojo.
Ramiai sėdėjęs Voiskis akimi primerktom,
Atrodė susimąstęs, lyg sieloje verktų,
Bet Podkomožiui, Grafui garsiai susipykus,
Teisėjui pagrasinus, permaina įvyko,
Čia Voiskis užsitraukė du kartu tabokos.
Ir nors Teisėjui Voiskis giminė tolokas,
Tačiau, senai gyvendams jo namuos svetinguos,
Jo garbę saugojo jisai labai domingai.
Tad įdomaudamas į kovą jis žiūrėjo,
Ant stalo ranką ištiesė, paskui padėjo
Ant delno peilį kriaunomis į nykščio galą,
Ašmenimis gi į alkūnę ir, nuo stalo
Pakėlęs, ją siūbuodams, valandėlę laikė,
Lyg žaisdamas peiliu, tačiau į Grafą taikė.
Anais laikais Lietuvoje kovoti peiliais
Jau buvo kiek pamiršusios jaunųjų eilės,
Bet seniai dar mokėjo; Raktininkas buvo
Mėginęs peilio ir jo priešams kartais kliuvo.
Matyt, ir Voiskis tokiam tikslui peilį laikė,
Ir matės iš akių, kad jis į Grafą taikė
(Paskiausiąjį Horešką motinos eilėje).
Jaunieji senio gestų nė nepastebėjo,
Tačiau Gervazas traukias, suolu Grafą dengia,
O priešai ima rėkt – »Laikyk, pabėgti rengias!«
Taip, kaip šunų užpultas vilkas netikėtai
Prie pietų, puola, jų nespėjęs apžiūrėti,
Ar daug jų; tuoj tarp šėlstančių šunų lojimo
Pajunta jis medžiotojo artyn bėgimą...
Jis žvalgos, pastebi, kad ant kelies pritūpęs
Medžiotojas, supranta vilkas, kas jam rūpi,
Pamato, kur jo vamzdžio galas atsisukęs;
Tad pykdams turi sprukti, uodegą pabrukęs...
Ir šunes triumfuodami jį ima vytis,
Ir pradeda įkibę plaukus jam kramtyti,
Tad vėl dantims sugriežęs gintis pamėgina,
Ir šunes sklaidos tuoj, nors dar tik pagrasino, –
Taip ir Gervazas traukėsi įtūžęs, piktas,
Vis suolu gynėsi, kad priešai neapniktų.
Ir su Grafu abu tamsumoje pranyko.
»Laikyk!« suriko vėl. Bet triumfuot netiko,
Nes Raktininkas jau viršuj minios stovėjo,
Už grotų, prie vargonų, špižas jau trioškėjo,
Ir rankoj storą gabalą jau špižo laikė,
O ten iš viršaus būtų skaudžiai juo nutaikęs,
Bet jau svečiai į priemenę išeit suspėjo,
Tarnai taip pat jau išsigandę smarkiai buvo,
Ir bėgo, stvėrę kas tik į rankas pakliuvo,
O indų didžiuma ir staltiesės jiems žuvo.
O kas apleido mūšio lauką ten paskiausiai?
Protazas, tas Brechalskis. Jis kuonoramiausias,
Nebodamas stovėjo už kėdės Teisėjo,
Matyt, kad šauklio kalbą dar pabaigt norėjo,
Ir baigė, o paskui apleido mūšio vietą,
Kur indai, kaip lavonai, gėrimų prilieta.
Žmonių nežuvo niekas, bet vargu ar rasis,
Nors vienas sveikas suolas, stalas net ilgasis
Ant staltiesės, ant lėkščių, bonkų kaupo griuvo,
Kaip karžygys senovės, slėgdams kūnų krūvą,
Tarp neprapiautų dar gaidžių ir kalakutų,
Kuriuos, kaip durtuvai, dar įsmeigtos šakutės.
Ir tuoj toj Horeškinėj pilyje senojoj
Pradėjo visa snausti ramioje tyloje.
Tamsėjo; o tų vaišių likučiai palikę
Svečių lyg laukė, rodos, Vėlinėms būt tikę,
Kad ten negyvėliai puotautų be pavydo.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kas iš tikrųjų sukelia muštynes vakarienėje pilyje penktojoje knygoje?
Rašiniui: IšdidumasKilmė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.