Ponas Tadas222-224 psl. · apie 10 min.
Penktoji knyga. Peštynės45% kūrinio
222 psl.

Ir nors Teisėjui Voiskis giminė tolokas,

Tačiau, senai gyvendams jo namuos svetinguos,

Jo garbę saugojo jisai labai domingai.

Tad įdomaudamas į kovą jis žiūrėjo,

Ant stalo ranką ištiesė, paskui padėjo

Ant delno peilį kriaunomis į nykščio galą,

Ašmenimis gi į alkūnę ir, nuo stalo

Pakėlęs, ją siūbuodams, valandėlę laikė,

Lyg žaisdamas peiliu, tačiau į Grafą taikė.

Anais laikais Lietuvoje kovoti peiliais

Jau buvo kiek pamiršusios jaunųjų eilės,

Bet seniai dar mokėjo; Raktininkas buvo

Mėginęs peilio ir jo priešams kartais kliuvo.

Matyt, ir Voiskis tokiam tikslui peilį laikė,

Ir matės iš akių, kad jis į Grafą taikė

(Paskiausiąjį Horešką motinos eilėje).

Jaunieji senio gestų nė nepastebėjo,

Tačiau Gervazas traukias, suolu Grafą dengia,

O priešai ima rėkt – »Laikyk, pabėgti rengias!«

Taip, kaip šunų užpultas vilkas netikėtai

223 psl.

Prie pietų, puola, jų nespėjęs apžiūrėti,

Ar daug jų; tuoj tarp šėlstančių šunų lojimo

Pajunta jis medžiotojo artyn bėgimą...

Jis žvalgos, pastebi, kad ant kelies pritūpęs

Medžiotojas, supranta vilkas, kas jam rūpi,

Pamato, kur jo vamzdžio galas atsisukęs;

Tad pykdams turi sprukti, uodegą pabrukęs...

Ir šunes triumfuodami jį ima vytis,

Ir pradeda įkibę plaukus jam kramtyti,

Tad vėl dantims sugriežęs gintis pamėgina,

Ir šunes sklaidos tuoj, nors dar tik pagrasino, –

Taip ir Gervazas traukėsi įtūžęs, piktas,

Vis suolu gynėsi, kad priešai neapniktų.

Ir su Grafu abu tamsumoje pranyko.

»Laikyk!« suriko vėl. Bet triumfuot netiko,

Nes Raktininkas jau viršuj minios stovėjo,

Už grotų, prie vargonų, špižas jau trioškėjo,

Ir rankoj storą gabalą jau špižo laikė,

O ten iš viršaus būtų skaudžiai juo nutaikęs,

Bet jau svečiai į priemenę išeit suspėjo,

224 psl.

Tarnai taip pat jau išsigandę smarkiai buvo,

Ir bėgo, stvėrę kas tik į rankas pakliuvo,

O indų didžiuma ir staltiesės jiems žuvo.

O kas apleido mūšio lauką ten paskiausiai?

Protazas, tas Brechalskis. Jis kuonoramiausias,

Nebodamas stovėjo už kėdės Teisėjo,

Matyt, kad šauklio kalbą dar pabaigt norėjo,

Ir baigė, o paskui apleido mūšio vietą,

Kur indai, kaip lavonai, gėrimų prilieta.

Žmonių nežuvo niekas, bet vargu ar rasis,

Nors vienas sveikas suolas, stalas net ilgasis

Ant staltiesės, ant lėkščių, bonkų kaupo griuvo,

Kaip karžygys senovės, slėgdams kūnų krūvą,

Tarp neprapiautų dar gaidžių ir kalakutų,

Kuriuos, kaip durtuvai, dar įsmeigtos šakutės.

Ir tuoj toj Horeškinėj pilyje senojoj

Pradėjo visa snausti ramioje tyloje.

Tamsėjo; o tų vaišių likučiai palikę

Svečių lyg laukė, rodos, Vėlinėms būt tikę,

Kad ten negyvėliai puotautų be pavydo.

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.