Prie pietų, puola, jų nespėjęs apžiūrėti,
Ar daug jų; tuoj tarp šėlstančių šunų lojimo
Pajunta jis medžiotojo artyn bėgimą...
Jis žvalgos, pastebi, kad ant kelies pritūpęs
Medžiotojas, supranta vilkas, kas jam rūpi,
Pamato, kur jo vamzdžio galas atsisukęs;
Tad pykdams turi sprukti, uodegą pabrukęs...
Ir šunes triumfuodami jį ima vytis,
Ir pradeda įkibę plaukus jam kramtyti,
Tad vėl dantims sugriežęs gintis pamėgina,
Ir šunes sklaidos tuoj, nors dar tik pagrasino, –
Taip ir Gervazas traukėsi įtūžęs, piktas,
Vis suolu gynėsi, kad priešai neapniktų.
Ir su Grafu abu tamsumoje pranyko.
»Laikyk!« suriko vėl. Bet triumfuot netiko,
Nes Raktininkas jau viršuj minios stovėjo,
Už grotų, prie vargonų, špižas jau trioškėjo,
Ir rankoj storą gabalą jau špižo laikė,
O ten iš viršaus būtų skaudžiai juo nutaikęs,
Bet jau svečiai į priemenę išeit suspėjo,
Tarnai taip pat jau išsigandę smarkiai buvo,
Ir bėgo, stvėrę kas tik į rankas pakliuvo,
O indų didžiuma ir staltiesės jiems žuvo.
O kas apleido mūšio lauką ten paskiausiai?
Protazas, tas Brechalskis. Jis kuonoramiausias,
Nebodamas stovėjo už kėdės Teisėjo,
Matyt, kad šauklio kalbą dar pabaigt norėjo,
Ir baigė, o paskui apleido mūšio vietą,
Kur indai, kaip lavonai, gėrimų prilieta.
Žmonių nežuvo niekas, bet vargu ar rasis,
Nors vienas sveikas suolas, stalas net ilgasis
Ant staltiesės, ant lėkščių, bonkų kaupo griuvo,
Kaip karžygys senovės, slėgdams kūnų krūvą,
Tarp neprapiautų dar gaidžių ir kalakutų,
Kuriuos, kaip durtuvai, dar įsmeigtos šakutės.
Ir tuoj toj Horeškinėj pilyje senojoj
Pradėjo visa snausti ramioje tyloje.
Tamsėjo; o tų vaišių likučiai palikę
Svečių lyg laukė, rodos, Vėlinėms būt tikę,
Kad ten negyvėliai puotautų be pavydo.
Jau tris kartus gaidžiai palėpėje pragydo,
Kaip kanklininkai; lyg mėnuliui jie giedojo
Užtekančiam, kurs, rodės, spindulių šviesoje
Vėles pro langą vedė; žiurkės jau išėjo
Iš po grindų, kaip pakaruokliai cypt pradėjo...
Tik graužia, geria; kartais dar ramiam kampely
Bonka šampano trūkus vėlėms tostą kelia.
Bet antrame aukšte, toj menėj pirmutinėj,
Kuri be veidrodžių jau, visgi veidrodinė,
Nuo gonkų slenksčio Grafas į vartus žiūrėjo;
Vėsinos, surdotą tik ant peties uždėjęs,
Rankove ir skvernu pridengęs petį kitą,
Užsidrapavęs taip, kad veidas vos matyti.
Gervazas žingsniais dideliais asla žingsniavo;
Abu gi susimąstę taip sau šnekučiavo:
»Ginklus reik rinkti, tarė Grafas, kaip nurodžiau«.
O Raktininkas tarė: »Mūs pilis ir sodžius«.
»Ir brolvaikį ir dėdę, tarė Grafas, šauki!«
O Raktininkas šaukė: »Ponai, tik nelaukęs
Užgrobki pilį, žemę, negaišindams laiko,
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Ką po peštynių pilyje nusprendžia Gervazas ir Grafas ir kuo skiriasi jų priežastys?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Apleista po peštynių pilis atrodo lyg vieta, kur Vėlinių naktį puotautų mirusieji. Čia Gervazas ragina nebelaukti teismų: „Užgrobki pilį, žemę“, nes seniau „valdo, kas užvaldė lauką“. Jam tai kerštas Soplicoms, kurie, anot jo, Horeškų turtus pagrobė Targovicos laikais. Grafui labiau rūpi nuotykis: jis prisimena, kaip Sicilijoje išvadavo įkaitą ir buvo apdainuotas romanse, ir nori Lietuvoje pridaryti triukšmo „Užpuolimu dar negirdėtu, nematytu“. Gervazą veda senas kerštas ir jėgos teisė, Grafą romantiškas šlovės troškimas, o kartu jie rengia užpuolimą.
Rašiniui: IronijaIstorija
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.