Tarnai taip pat jau išsigandę smarkiai buvo,
Ir bėgo, stvėrę kas tik į rankas pakliuvo,
O indų didžiuma ir staltiesės jiems žuvo.
O kas apleido mūšio lauką ten paskiausiai?
Protazas, tas Brechalskis. Jis kuonoramiausias,
Nebodamas stovėjo už kėdės Teisėjo,
Matyt, kad šauklio kalbą dar pabaigt norėjo,
Ir baigė, o paskui apleido mūšio vietą,
Kur indai, kaip lavonai, gėrimų prilieta.
Žmonių nežuvo niekas, bet vargu ar rasis,
Nors vienas sveikas suolas, stalas net ilgasis
Ant staltiesės, ant lėkščių, bonkų kaupo griuvo,
Kaip karžygys senovės, slėgdams kūnų krūvą,
Tarp neprapiautų dar gaidžių ir kalakutų,
Kuriuos, kaip durtuvai, dar įsmeigtos šakutės.
Ir tuoj toj Horeškinėj pilyje senojoj
Pradėjo visa snausti ramioje tyloje.
Tamsėjo; o tų vaišių likučiai palikę
Svečių lyg laukė, rodos, Vėlinėms būt tikę,
Kad ten negyvėliai puotautų be pavydo.
Jau tris kartus gaidžiai palėpėje pragydo,
Kaip kanklininkai; lyg mėnuliui jie giedojo
Užtekančiam, kurs, rodės, spindulių šviesoje
Vėles pro langą vedė; žiurkės jau išėjo
Iš po grindų, kaip pakaruokliai cypt pradėjo...
Tik graužia, geria; kartais dar ramiam kampely
Bonka šampano trūkus vėlėms tostą kelia.
Bet antrame aukšte, toj menėj pirmutinėj,
Kuri be veidrodžių jau, visgi veidrodinė,
Nuo gonkų slenksčio Grafas į vartus žiūrėjo;
Vėsinos, surdotą tik ant peties uždėjęs,
Rankove ir skvernu pridengęs petį kitą,
Užsidrapavęs taip, kad veidas vos matyti.
Gervazas žingsniais dideliais asla žingsniavo;
Abu gi susimąstę taip sau šnekučiavo:
»Ginklus reik rinkti, tarė Grafas, kaip nurodžiau«.
O Raktininkas tarė: »Mūs pilis ir sodžius«.
»Ir brolvaikį ir dėdę, tarė Grafas, šauki!«
O Raktininkas šaukė: »Ponai, tik nelaukęs
Užgrobki pilį, žemę, negaišindams laiko,
Pagrobki visą, Ponai, tai turėsi taiką.
Kam procesas, Ponuti! aišku juk kaip dieną:
Horeškai valdė pilį šimtmetį ne vieną,
Turtus pagrobta gi laikais tik Targovicos,
Ir, kaip jau žinoma, užvaldė juos Soplicos.
Ne dalį vien, bet viską jie pagrobt turėtų,
Ir išlaidas bylų, ir pabaudas pridėtų.
Kalbėjau Ponui vis, kad procesuos prapulsi;
Kalbėjau Ponui vis: laimėsi, jei užpulsi!
Seniau taip buvo: valdo, kas užvaldė lauką,
Lauke laimėjęs, laimės ir iš teismo lauki.
O del kitų mūs su Soplicomis ginčukų
Už procesus geresnį aš turiu peiliuką;
Jei dar su rykštute pagelbėtų Motiejus,
Tai sukapot Soplicoms būt gana mūs dviejų«.
Čia Grafas tarė: »Bravo! planas šis Sarmatų
Ar Gotų tiks geriau, nei ginčai advokatų.
Žinai ką? Lietuvoj bus triukšmo pridaryta
Užpuolimu dar negirdėtu, nematytu.
Du metai, kai grįžau iš tolimo pasviečio,
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.