Jau tris kartus gaidžiai palėpėje pragydo,
Kaip kanklininkai; lyg mėnuliui jie giedojo
Užtekančiam, kurs, rodės, spindulių šviesoje
Vėles pro langą vedė; žiurkės jau išėjo
Iš po grindų, kaip pakaruokliai cypt pradėjo...
Tik graužia, geria; kartais dar ramiam kampely
Bonka šampano trūkus vėlėms tostą kelia.
Bet antrame aukšte, toj menėj pirmutinėj,
Kuri be veidrodžių jau, visgi veidrodinė,
Nuo gonkų slenksčio Grafas į vartus žiūrėjo;
Vėsinos, surdotą tik ant peties uždėjęs,
Rankove ir skvernu pridengęs petį kitą,
Užsidrapavęs taip, kad veidas vos matyti.
Gervazas žingsniais dideliais asla žingsniavo;
Abu gi susimąstę taip sau šnekučiavo:
»Ginklus reik rinkti, tarė Grafas, kaip nurodžiau«.
O Raktininkas tarė: »Mūs pilis ir sodžius«.
»Ir brolvaikį ir dėdę, tarė Grafas, šauki!«
O Raktininkas šaukė: »Ponai, tik nelaukęs
Užgrobki pilį, žemę, negaišindams laiko,
Pagrobki visą, Ponai, tai turėsi taiką.
Kam procesas, Ponuti! aišku juk kaip dieną:
Horeškai valdė pilį šimtmetį ne vieną,
Turtus pagrobta gi laikais tik Targovicos,
Ir, kaip jau žinoma, užvaldė juos Soplicos.
Ne dalį vien, bet viską jie pagrobt turėtų,
Ir išlaidas bylų, ir pabaudas pridėtų.
Kalbėjau Ponui vis, kad procesuos prapulsi;
Kalbėjau Ponui vis: laimėsi, jei užpulsi!
Seniau taip buvo: valdo, kas užvaldė lauką,
Lauke laimėjęs, laimės ir iš teismo lauki.
O del kitų mūs su Soplicomis ginčukų
Už procesus geresnį aš turiu peiliuką;
Jei dar su rykštute pagelbėtų Motiejus,
Tai sukapot Soplicoms būt gana mūs dviejų«.
Čia Grafas tarė: »Bravo! planas šis Sarmatų
Ar Gotų tiks geriau, nei ginčai advokatų.
Žinai ką? Lietuvoj bus triukšmo pridaryta
Užpuolimu dar negirdėtu, nematytu.
Du metai, kai grįžau iš tolimo pasviečio,
Kokius mūšius mačiau? tik peštynes kaimiečių!
O kraujo bus čionai, jaučiu, lyg jis jau teka.
Vienam tokiam mūšy man dalyvauti teko,
Kai ten, Sicilijoj, pas kunigaikštį vieną
Man viešint, žmogžudžiai užpuolė pilį dieną,
Pagrobė pono žentą ir norėjo gauti
Dar išpirkimą; mes išpirkom jį, apsiautę
Stovyklą jų, be pinigų; aš pats nudėjau
Du žmogžudžiu ir įkaitą paleist suspėjau.
Gervazai mano! koks tai buvo triumfalis
Mūs sugrįžimas, karžygiškai feodalis!
Gėlėmis mus ir žirgus žmonės padabino,
Mane pati kunigaikštytė apkabino.
Kai atvykau Palermon, jau tenai kalbėjo,
Kas aš, ir moters į mane tiktai žiūrėjo.
Apie mane tenai romansą net sustatė,
Kur visa nusakyta, rodos, būtų matę.
Romansas: »Grafas, arba įvykis drąsusis
Pily Birbante – Rokka«. Ar yra čia rūsys?«
»Taip, Raktininkas tarė, ir visi tai žino,
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.