Pagrobki visą, Ponai, tai turėsi taiką.
Kam procesas, Ponuti! aišku juk kaip dieną:
Horeškai valdė pilį šimtmetį ne vieną,
Turtus pagrobta gi laikais tik Targovicos,
Ir, kaip jau žinoma, užvaldė juos Soplicos.
Ne dalį vien, bet viską jie pagrobt turėtų,
Ir išlaidas bylų, ir pabaudas pridėtų.
Kalbėjau Ponui vis, kad procesuos prapulsi;
Kalbėjau Ponui vis: laimėsi, jei užpulsi!
Seniau taip buvo: valdo, kas užvaldė lauką,
Lauke laimėjęs, laimės ir iš teismo lauki.
O del kitų mūs su Soplicomis ginčukų
Už procesus geresnį aš turiu peiliuką;
Jei dar su rykštute pagelbėtų Motiejus,
Tai sukapot Soplicoms būt gana mūs dviejų«.
Čia Grafas tarė: »Bravo! planas šis Sarmatų
Ar Gotų tiks geriau, nei ginčai advokatų.
Žinai ką? Lietuvoj bus triukšmo pridaryta
Užpuolimu dar negirdėtu, nematytu.
Du metai, kai grįžau iš tolimo pasviečio,
Kokius mūšius mačiau? tik peštynes kaimiečių!
O kraujo bus čionai, jaučiu, lyg jis jau teka.
Vienam tokiam mūšy man dalyvauti teko,
Kai ten, Sicilijoj, pas kunigaikštį vieną
Man viešint, žmogžudžiai užpuolė pilį dieną,
Pagrobė pono žentą ir norėjo gauti
Dar išpirkimą; mes išpirkom jį, apsiautę
Stovyklą jų, be pinigų; aš pats nudėjau
Du žmogžudžiu ir įkaitą paleist suspėjau.
Gervazai mano! koks tai buvo triumfalis
Mūs sugrįžimas, karžygiškai feodalis!
Gėlėmis mus ir žirgus žmonės padabino,
Mane pati kunigaikštytė apkabino.
Kai atvykau Palermon, jau tenai kalbėjo,
Kas aš, ir moters į mane tiktai žiūrėjo.
Apie mane tenai romansą net sustatė,
Kur visa nusakyta, rodos, būtų matę.
Romansas: »Grafas, arba įvykis drąsusis
Pily Birbante – Rokka«. Ar yra čia rūsys?«
»Taip, Raktininkas tarė, ir visi tai žino,
Bet tuščios, nes Soplicos išaikvojo vyną«.
»Džokėjus, tarė Grafas, reikia apginkluoti,
Pakviest vasalai!« – »Kaip? Lekajams ginklas duoti!
Gervazas tarė, užpuolimas jų neliečia,
Kas matė užpuolimą darant su kaimiečiais?
Ponuti, užpuolimuos dalyvauti gali,
Ūsoriai gal, nes tai iš lenkiško vonsaliai,
Bet ne kaimiečiai! Ir ūsorių suieškosim
Dobžinėj, Žezikove, na, ir dar kitose
Sėdybose bajorų, karžygių ten kraujas
Dar plaka, su Horeškų gimine draugauja,
O tų Soplicų vardo net girdėt nenori!
Surinksiu tris šimtus ūsuotų ten bajorų,
Tai mano jau dalykas. Ponas gulti eiki,
Nes daug rytoj bus darbo, pasilsėt tad reikia;
Gaidžiai jau nugiedojo, eik tad Pons miegoti,
O aš tai pilį saugosiu, kol ims dienoti,
O saulei tekant jau mane Dobžinė laukia«.
Po žodžių tų nuo gonkų Grafas pasitraukė;
Bet į Soplicų dvarą eidams pažiūrėjo,
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Ką Gervazas atsako Grafui, norinčiam ginkluoti savo džokėjus? Ką tai rodo apie užpuolimą?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Gervazas pasipiktina: užpuolime gali dalyvauti tik bajorai, ne lekajai ir ne kaimiečiai. Jis žada surinkti tris šimtus bajorų iš Dobžinės ir kitų sodybų, kur dar plaka „karžygių“ kraujas ir kur nekenčia Soplicų vardo. Užpuolimas jam yra bajoro teisė pačiam ginklu atsiimti tai, kas jam priklauso, nors iš tiesų tai savavališkas susidorojimas su kaimynu. Vadovauja jau Gervazas, o Grafas jam paklūsta.
Rašiniui: Istorija
2. Ką po peštynių pilyje nusprendžia Gervazas ir Grafas ir kuo skiriasi jų priežastys?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Apleista po peštynių pilis atrodo lyg vieta, kur Vėlinių naktį puotautų mirusieji. Čia Gervazas ragina nebelaukti teismų: „Užgrobki pilį, žemę“, nes seniau „valdo, kas užvaldė lauką“. Jam tai kerštas Soplicoms, kurie, anot jo, Horeškų turtus pagrobė Targovicos laikais. Grafui labiau rūpi nuotykis: jis prisimena, kaip Sicilijoje išvadavo įkaitą ir buvo apdainuotas romanse, ir nori Lietuvoje pridaryti triukšmo „Užpuolimu dar negirdėtu, nematytu“. Gervazą veda senas kerštas ir jėgos teisė, Grafą romantiškas šlovės troškimas, o kartu jie rengia užpuolimą.
Rašiniui: IronijaIstorija
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.