Ponas Tadas21-23 psl. · apie 10 min.
Pirmoji knyga. Ūkis5% kūrinio
21 psl.

Nes tik tada save pats brangint ima;

Kaip ant svarstyklių, jei svarstyti ką pradėti,

Į kitą lėkštę reik ką nors sunkaus įdėti.

Tad jums, Aukštoji jaunuomene, aš sakyčiau,

Kad dėmesio daugiau reik kreipt gražiajai lyčiai;

O ypač, kai namų kilnumą, turtingumą

Dabina dar mergaičių įgimti gražumai.

Iš čia efektai gema, čia gali tik rasti

Šeimyninę ramybę – taip senieji mąstė.

Paskui gi...« Čia Teisėjas žvilgsnį išsklaidytą,

Rūsčiai ant Tado sutelkė ir jau matyti,

Kad rengės išvadas iš tos kalbos daryti.

Čia ėmęs Podkomožis aukso tabakinę,

Pasakė: »Aš taip negiriu aną gadynę!

Aš nežinau – dabar gal seniai pakitėjo,

Gal geresni jaunieji, bet mažiau blogėja

Kaip kitados; tada mūs brangiąją Tėvynę

Prancūziška mada aplankė pirmutinė!

Ir pusberniai ponaičiai ir jų mados naujos

Užplūdo mūsų šalį kaip Nogajų gaujos;

22 psl.

Tikybą niekino ir Dievą išsijuosę,

Mūs papročius, teises ir net švarkus senuosius;

Skaudu mums buvo tokius pienburnius matyti,

Kurie kitaip nestengė žodžio pasakyti,

Kaip tik per nosį, o kai kam ir nosų trūko,

Tačiau brošiūroms, rūbais jie mums galvas suko.

Minia toji į žmones įtakos turėjo,

Nes jei nubausti tautą Dievas panorėjo,

Tai jau anksčiau turėjo protą sumaišyti.

Ir rimtesni nestengė net atsilaikyti

Nuo tų mokytojų – bijojo jų kaip maro,

Bet kai liga įsimeta, tai savo daro.

Nors keikta tas madas, bet daugelis jas rėmė;

Tikybą, net ir kalbą, greit mainyti ėmė...

Tai buvo maskaradas, užgavėnių laisvė,

Kurią pabaigus, laukė – pasninkas, nelaisvė!

»O, pamenu; kai aš buvau dar mažas vaikas,

Tai bus jau iš tikrųjų gana senas laikas,

Kai gyvenau aš pas Ašmeną, ten pas tėvą savo,

Pirmasis Taurininkas Lietuvoj važiavo

23 psl.

Prancūzų vežimu, prancūziškai nešiojo,

O paskui jį vaikai stebėdamies bėgiojo.

Ir pavydėta tiems, kur Taurininkas lankės,

Nors jo prancūzų dviratis keistai taip trankės.

Ant antramo, lekajaus vietoje, šuniukas

Tupėjo, arklius valdė liesas vokietukas;

Jo kojos ilgos kaip prie apynių smaigeliai,

Dar ilgos kojenos, sunarstyti bateliai,

O ant galvos perukas nuo odos atšokęs.

Todel seniems juokingos buvo mados tokios.

O kai kaimiečiai matė tas madas ne vietoj,

Tai sakė – velnias bastos vokiškoj karietoj.

Aprašinėti Taurininką čia netenka,

Nes panašus jis buvo į papūgą menką;

Peruką savo jis vadino aukso vilna,

Bet mums atrodė, kad ten dulkių pilna.

Tačiau, kas manė, kad senoviškai nešioti

Gražiau, nei tas naujoviškas madas sekioti,

Tylėt turėjo, nes jaunieji būtų šaukę,

Kad tai kultūrą trukdo, pažangą nutraukia!

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.