Prancūzų vežimu, prancūziškai nešiojo,
O paskui jį vaikai stebėdamies bėgiojo.
Ir pavydėta tiems, kur Taurininkas lankės,
Nors jo prancūzų dviratis keistai taip trankės.
Ant antramo, lekajaus vietoje, šuniukas
Tupėjo, arklius valdė liesas vokietukas;
Jo kojos ilgos kaip prie apynių smaigeliai,
Dar ilgos kojenos, sunarstyti bateliai,
O ant galvos perukas nuo odos atšokęs.
Todel seniems juokingos buvo mados tokios.
O kai kaimiečiai matė tas madas ne vietoj,
Tai sakė – velnias bastos vokiškoj karietoj.
Aprašinėti Taurininką čia netenka,
Nes panašus jis buvo į papūgą menką;
Peruką savo jis vadino aukso vilna,
Bet mums atrodė, kad ten dulkių pilna.
Tačiau, kas manė, kad senoviškai nešioti
Gražiau, nei tas naujoviškas madas sekioti,
Tylėt turėjo, nes jaunieji būtų šaukę,
Kad tai kultūrą trukdo, pažangą nutraukia!
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Ką Podkomožis išjuokia pasakodamas, kaip Taurininkas tapo markyzu, paskui demokratu ir baronu?
Rašiniui: Ironija
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.