Ponas Tadas228-230 psl. · apie 10 min.
Penktoji knyga. Peštynės46% kūrinio
228 psl.

Bet tuščios, nes Soplicos išaikvojo vyną«.

»Džokėjus, tarė Grafas, reikia apginkluoti,

Pakviest vasalai!« – »Kaip? Lekajams ginklas duoti!

Gervazas tarė, užpuolimas jų neliečia,

Kas matė užpuolimą darant su kaimiečiais?

Ponuti, užpuolimuos dalyvauti gali,

Ūsoriai gal, nes tai iš lenkiško vonsaliai,

Bet ne kaimiečiai! Ir ūsorių suieškosim

Dobžinėj, Žezikove, na, ir dar kitose

Sėdybose bajorų, karžygių ten kraujas

Dar plaka, su Horeškų gimine draugauja,

O tų Soplicų vardo net girdėt nenori!

Surinksiu tris šimtus ūsuotų ten bajorų,

Tai mano jau dalykas. Ponas gulti eiki,

Nes daug rytoj bus darbo, pasilsėt tad reikia;

Gaidžiai jau nugiedojo, eik tad Pons miegoti,

O aš tai pilį saugosiu, kol ims dienoti,

O saulei tekant jau mane Dobžinė laukia«.

Po žodžių tų nuo gonkų Grafas pasitraukė;

Bet į Soplicų dvarą eidams pažiūrėjo,

229 psl.

Kur matės buvo linksma, žiburiai mirgėjo:

»Iliuminuokit! tarė, bet rytoj iš ryto,

Bus čia šviesu, o jūs dvare – tamsa matyti!«

Gervazas ant grindų pas sieną nusileido

Ir ant krūtinės nulenkė raukšlėtą veidą.

Šviesa mėnulio palietė jo galvą pliką,

O mintys ir planai įvairūs ją apniko,

Matyt, sukurs jis karo planą čia ne vieną.

Bet ima vadui merktis senosios blakstienos,

Galva jau svyra, mato, kad jau miegas ima,

Tad poteriauti ima pagal papratimą.

Bet tarpe Tėve mūsų ir Sveika Marija

Jam šmėklos pasirodžiusios maldas nuvijo;

Horeškai, Raktininkas – mato, jojo ponai,

Didingi vis ginkluoti, rūbai jų raudoni,

Rūsčiai kiekvienas žvelgia, ilgą ūsą suka,

Su buzdiganais, šautuvais, – drąsos netrūko

Visiems; tik vienas paskui juos nuliūdęs ėjo,

Sukruvintas. Čionai Gervazas sudrebėjo,

Pažino Stalininką! Tad aplink žegnoti

230 psl.

Pradėjo; o kad šmėklos tos klajot nustotų,

Už kenčiančias vėles litaniją kalbėjo.

Vėl akys merkiasi, ausyse suskambėjo –

Ginkluotų jau bajorų mato raitą minią:

Tai užpuolimas Koreličų paskutinis

Drauge su Rimša! Pats jis štai šuoliuoja

Ant šyvo žirgo, peiliuku baisiu mosuoja;

Tik sukasi skvernai jo švarko – taratatkos,

Nukrypus ant kairės ausies konfederatka;

Jis lekia, o visi tik sprunka jį išvydę,

Ir pagaliau Soplicą padega arklidėj.

Ir taip užmiega, seną laiką prisiminęs,

Tasai Horeškų Raktininkas paskutinis.

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.