Kur matės buvo linksma, žiburiai mirgėjo:
»Iliuminuokit! tarė, bet rytoj iš ryto,
Bus čia šviesu, o jūs dvare – tamsa matyti!«
Gervazas ant grindų pas sieną nusileido
Ir ant krūtinės nulenkė raukšlėtą veidą.
Šviesa mėnulio palietė jo galvą pliką,
O mintys ir planai įvairūs ją apniko,
Matyt, sukurs jis karo planą čia ne vieną.
Bet ima vadui merktis senosios blakstienos,
Galva jau svyra, mato, kad jau miegas ima,
Tad poteriauti ima pagal papratimą.
Bet tarpe Tėve mūsų ir Sveika Marija
Jam šmėklos pasirodžiusios maldas nuvijo;
Horeškai, Raktininkas – mato, jojo ponai,
Didingi vis ginkluoti, rūbai jų raudoni,
Rūsčiai kiekvienas žvelgia, ilgą ūsą suka,
Su buzdiganais, šautuvais, – drąsos netrūko
Visiems; tik vienas paskui juos nuliūdęs ėjo,
Sukruvintas. Čionai Gervazas sudrebėjo,
Pažino Stalininką! Tad aplink žegnoti
Pradėjo; o kad šmėklos tos klajot nustotų,
Už kenčiančias vėles litaniją kalbėjo.
Vėl akys merkiasi, ausyse suskambėjo –
Ginkluotų jau bajorų mato raitą minią:
Tai užpuolimas Koreličų paskutinis
Drauge su Rimša! Pats jis štai šuoliuoja
Ant šyvo žirgo, peiliuku baisiu mosuoja;
Tik sukasi skvernai jo švarko – taratatkos,
Nukrypus ant kairės ausies konfederatka;
Jis lekia, o visi tik sprunka jį išvydę,
Ir pagaliau Soplicą padega arklidėj.
Ir taip užmiega, seną laiką prisiminęs,
Tasai Horeškų Raktininkas paskutinis.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Ką Gervazas atsako Grafui, norinčiam ginkluoti savo džokėjus? Ką tai rodo apie užpuolimą?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Gervazas pasipiktina: užpuolime gali dalyvauti tik bajorai, ne lekajai ir ne kaimiečiai. Jis žada surinkti tris šimtus bajorų iš Dobžinės ir kitų sodybų, kur dar plaka „karžygių“ kraujas ir kur nekenčia Soplicų vardo. Užpuolimas jam yra bajoro teisė pačiam ginklu atsiimti tai, kas jam priklauso, nors iš tiesų tai savavališkas susidorojimas su kaimynu. Vadovauja jau Gervazas, o Grafas jam paklūsta.
Rašiniui: Istorija
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.