Ponas Tadas229-231 psl. · apie 10 min.
Penktoji knyga. Peštynės46% kūrinio
229 psl.

Kur matės buvo linksma, žiburiai mirgėjo:

»Iliuminuokit! tarė, bet rytoj iš ryto,

Bus čia šviesu, o jūs dvare – tamsa matyti!«

Gervazas ant grindų pas sieną nusileido

Ir ant krūtinės nulenkė raukšlėtą veidą.

Šviesa mėnulio palietė jo galvą pliką,

O mintys ir planai įvairūs ją apniko,

Matyt, sukurs jis karo planą čia ne vieną.

Bet ima vadui merktis senosios blakstienos,

Galva jau svyra, mato, kad jau miegas ima,

Tad poteriauti ima pagal papratimą.

Bet tarpe Tėve mūsų ir Sveika Marija

Jam šmėklos pasirodžiusios maldas nuvijo;

Horeškai, Raktininkas – mato, jojo ponai,

Didingi vis ginkluoti, rūbai jų raudoni,

Rūsčiai kiekvienas žvelgia, ilgą ūsą suka,

Su buzdiganais, šautuvais, – drąsos netrūko

Visiems; tik vienas paskui juos nuliūdęs ėjo,

Sukruvintas. Čionai Gervazas sudrebėjo,

Pažino Stalininką! Tad aplink žegnoti

230 psl.

Pradėjo; o kad šmėklos tos klajot nustotų,

Už kenčiančias vėles litaniją kalbėjo.

Vėl akys merkiasi, ausyse suskambėjo –

Ginkluotų jau bajorų mato raitą minią:

Tai užpuolimas Koreličų paskutinis

Drauge su Rimša! Pats jis štai šuoliuoja

Ant šyvo žirgo, peiliuku baisiu mosuoja;

Tik sukasi skvernai jo švarko – taratatkos,

Nukrypus ant kairės ausies konfederatka;

Jis lekia, o visi tik sprunka jį išvydę,

Ir pagaliau Soplicą padega arklidėj.

Ir taip užmiega, seną laiką prisiminęs,

Tasai Horeškų Raktininkas paskutinis.

Šeštoji knyga. Bajorų kaimas

231 psl.

Pirmieji užpuolimo ženklai – Protazo iškeliavimas. – Kirminas tariasi su ponu Teisėju apie bendrus reikalus. – Nevaisingo Protazo žygio tolimesnė tąsa. – Šiek tiek apie kanapes. – Bajorų kaimas Dobžinė. – Aprašymas namiškių ir paties Mackaus Dobžiniečio.

Silpnai pro drėgną tamsą žemėn nusileido

Šviesa be raudonumo, nublankytu veidu,

Nors spinksinti diena gana senai užstojo.

Ūkai virš žemės stogu šiaudiniu kabojo

Ties grintele Lietuvio; iš rytų truputį

Vieta šviesesnė reiškės, – saulė ten, tur būti,

Bet nors ji patekėjus, nors senai nubudus,

Vis eina nelinksma, vis, rodos, dar susnūdus.

Ir žemėj, sekant dangų, visa suvėlavo:

Galvijai buvo vos palikę kūtes savo

Ir pusryčius suvėlintus zuikiams nutraukė.

Zuikiai į girią traukdavo, aušros sulaukę,

Bet šiandien dar papusryčiauti nesuspėjo:

Tie kasa duobutes, tie žolę graužinėja

Ir ore laisvame dar nor pasižmonėti;

Tačiau nuo kaiminės į girią tur skubėti.

Tyla ir girioj. Paukščių choras dar apkurtęs,

Prie medžio paukštis glaudžias rasą nusipurtęs,

Įtraukęs kaklą, akutes primerkęs laukia

Vis saulės. Kartais tik atsimuša palaukėj

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Ką Gervazas atsako Grafui, norinčiam ginkluoti savo džokėjus? Ką tai rodo apie užpuolimą?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Gervazas pasipiktina: užpuolime gali dalyvauti tik bajorai, ne lekajai ir ne kaimiečiai. Jis žada surinkti tris šimtus bajorų iš Dobžinės ir kitų sodybų, kur dar plaka „karžygių“ kraujas ir kur nekenčia Soplicų vardo. Užpuolimas jam yra bajoro teisė pačiam ginklu atsiimti tai, kas jam priklauso, nors iš tiesų tai savavališkas susidorojimas su kaimynu. Vadovauja jau Gervazas, o Grafas jam paklūsta.

Rašiniui: Istorija

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.