Kur matės buvo linksma, žiburiai mirgėjo:
»Iliuminuokit! tarė, bet rytoj iš ryto,
Bus čia šviesu, o jūs dvare – tamsa matyti!«
Gervazas ant grindų pas sieną nusileido
Ir ant krūtinės nulenkė raukšlėtą veidą.
Šviesa mėnulio palietė jo galvą pliką,
O mintys ir planai įvairūs ją apniko,
Matyt, sukurs jis karo planą čia ne vieną.
Bet ima vadui merktis senosios blakstienos,
Galva jau svyra, mato, kad jau miegas ima,
Tad poteriauti ima pagal papratimą.
Bet tarpe Tėve mūsų ir Sveika Marija
Jam šmėklos pasirodžiusios maldas nuvijo;
Horeškai, Raktininkas – mato, jojo ponai,
Didingi vis ginkluoti, rūbai jų raudoni,
Rūsčiai kiekvienas žvelgia, ilgą ūsą suka,
Su buzdiganais, šautuvais, – drąsos netrūko
Visiems; tik vienas paskui juos nuliūdęs ėjo,
Sukruvintas. Čionai Gervazas sudrebėjo,
Pažino Stalininką! Tad aplink žegnoti
Pradėjo; o kad šmėklos tos klajot nustotų,
Už kenčiančias vėles litaniją kalbėjo.
Vėl akys merkiasi, ausyse suskambėjo –
Ginkluotų jau bajorų mato raitą minią:
Tai užpuolimas Koreličų paskutinis
Drauge su Rimša! Pats jis štai šuoliuoja
Ant šyvo žirgo, peiliuku baisiu mosuoja;
Tik sukasi skvernai jo švarko – taratatkos,
Nukrypus ant kairės ausies konfederatka;
Jis lekia, o visi tik sprunka jį išvydę,
Ir pagaliau Soplicą padega arklidėj.
Ir taip užmiega, seną laiką prisiminęs,
Tasai Horeškų Raktininkas paskutinis.
Šeštoji knyga. Bajorų kaimas
Pirmieji užpuolimo ženklai – Protazo iškeliavimas. – Kirminas tariasi su ponu Teisėju apie bendrus reikalus. – Nevaisingo Protazo žygio tolimesnė tąsa. – Šiek tiek apie kanapes. – Bajorų kaimas Dobžinė. – Aprašymas namiškių ir paties Mackaus Dobžiniečio.
Silpnai pro drėgną tamsą žemėn nusileido
Šviesa be raudonumo, nublankytu veidu,
Nors spinksinti diena gana senai užstojo.
Ūkai virš žemės stogu šiaudiniu kabojo
Ties grintele Lietuvio; iš rytų truputį
Vieta šviesesnė reiškės, – saulė ten, tur būti,
Bet nors ji patekėjus, nors senai nubudus,
Vis eina nelinksma, vis, rodos, dar susnūdus.
Ir žemėj, sekant dangų, visa suvėlavo:
Galvijai buvo vos palikę kūtes savo
Ir pusryčius suvėlintus zuikiams nutraukė.
Zuikiai į girią traukdavo, aušros sulaukę,
Bet šiandien dar papusryčiauti nesuspėjo:
Tie kasa duobutes, tie žolę graužinėja
Ir ore laisvame dar nor pasižmonėti;
Tačiau nuo kaiminės į girią tur skubėti.
Tyla ir girioj. Paukščių choras dar apkurtęs,
Prie medžio paukštis glaudžias rasą nusipurtęs,
Įtraukęs kaklą, akutes primerkęs laukia
Vis saulės. Kartais tik atsimuša palaukėj
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Ką Gervazas atsako Grafui, norinčiam ginkluoti savo džokėjus? Ką tai rodo apie užpuolimą?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Gervazas pasipiktina: užpuolime gali dalyvauti tik bajorai, ne lekajai ir ne kaimiečiai. Jis žada surinkti tris šimtus bajorų iš Dobžinės ir kitų sodybų, kur dar plaka „karžygių“ kraujas ir kur nekenčia Soplicų vardo. Užpuolimas jam yra bajoro teisė pačiam ginklu atsiimti tai, kas jam priklauso, nors iš tiesų tai savavališkas susidorojimas su kaimynu. Vadovauja jau Gervazas, o Grafas jam paklūsta.
Rašiniui: Istorija
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.