Ponas Tadas225-232 psl. · apie 25 min.
Penktoji knyga. Peštynės46% kūrinio
225 psl.

Jau tris kartus gaidžiai palėpėje pragydo,

Kaip kanklininkai; lyg mėnuliui jie giedojo

Užtekančiam, kurs, rodės, spindulių šviesoje

Vėles pro langą vedė; žiurkės jau išėjo

Iš po grindų, kaip pakaruokliai cypt pradėjo...

Tik graužia, geria; kartais dar ramiam kampely

Bonka šampano trūkus vėlėms tostą kelia.

Bet antrame aukšte, toj menėj pirmutinėj,

Kuri be veidrodžių jau, visgi veidrodinė,

Nuo gonkų slenksčio Grafas į vartus žiūrėjo;

Vėsinos, surdotą tik ant peties uždėjęs,

Rankove ir skvernu pridengęs petį kitą,

Užsidrapavęs taip, kad veidas vos matyti.

Gervazas žingsniais dideliais asla žingsniavo;

Abu gi susimąstę taip sau šnekučiavo:

»Ginklus reik rinkti, tarė Grafas, kaip nurodžiau«.

O Raktininkas tarė: »Mūs pilis ir sodžius«.

»Ir brolvaikį ir dėdę, tarė Grafas, šauki!«

O Raktininkas šaukė: »Ponai, tik nelaukęs

Užgrobki pilį, žemę, negaišindams laiko,

226 psl.

Pagrobki visą, Ponai, tai turėsi taiką.

Kam procesas, Ponuti! aišku juk kaip dieną:

Horeškai valdė pilį šimtmetį ne vieną,

Turtus pagrobta gi laikais tik Targovicos,

Ir, kaip jau žinoma, užvaldė juos Soplicos.

Ne dalį vien, bet viską jie pagrobt turėtų,

Ir išlaidas bylų, ir pabaudas pridėtų.

Kalbėjau Ponui vis, kad procesuos prapulsi;

Kalbėjau Ponui vis: laimėsi, jei užpulsi!

Seniau taip buvo: valdo, kas užvaldė lauką,

Lauke laimėjęs, laimės ir iš teismo lauki.

O del kitų mūs su Soplicomis ginčukų

Už procesus geresnį aš turiu peiliuką;

Jei dar su rykštute pagelbėtų Motiejus,

Tai sukapot Soplicoms būt gana mūs dviejų«.

Čia Grafas tarė: »Bravo! planas šis Sarmatų

Ar Gotų tiks geriau, nei ginčai advokatų.

Žinai ką? Lietuvoj bus triukšmo pridaryta

Užpuolimu dar negirdėtu, nematytu.

Du metai, kai grįžau iš tolimo pasviečio,

227 psl.

Kokius mūšius mačiau? tik peštynes kaimiečių!

O kraujo bus čionai, jaučiu, lyg jis jau teka.

Vienam tokiam mūšy man dalyvauti teko,

Kai ten, Sicilijoj, pas kunigaikštį vieną

Man viešint, žmogžudžiai užpuolė pilį dieną,

Pagrobė pono žentą ir norėjo gauti

Dar išpirkimą; mes išpirkom jį, apsiautę

Stovyklą jų, be pinigų; aš pats nudėjau

Du žmogžudžiu ir įkaitą paleist suspėjau.

Gervazai mano! koks tai buvo triumfalis

Mūs sugrįžimas, karžygiškai feodalis!

Gėlėmis mus ir žirgus žmonės padabino,

Mane pati kunigaikštytė apkabino.

Kai atvykau Palermon, jau tenai kalbėjo,

Kas aš, ir moters į mane tiktai žiūrėjo.

Apie mane tenai romansą net sustatė,

Kur visa nusakyta, rodos, būtų matę.

Romansas: »Grafas, arba įvykis drąsusis

Pily Birbante – Rokka«. Ar yra čia rūsys?«

»Taip, Raktininkas tarė, ir visi tai žino,

228 psl.

Bet tuščios, nes Soplicos išaikvojo vyną«.

»Džokėjus, tarė Grafas, reikia apginkluoti,

Pakviest vasalai!« – »Kaip? Lekajams ginklas duoti!

Gervazas tarė, užpuolimas jų neliečia,

Kas matė užpuolimą darant su kaimiečiais?

Ponuti, užpuolimuos dalyvauti gali,

Ūsoriai gal, nes tai iš lenkiško vonsaliai,

Bet ne kaimiečiai! Ir ūsorių suieškosim

Dobžinėj, Žezikove, na, ir dar kitose

Sėdybose bajorų, karžygių ten kraujas

Dar plaka, su Horeškų gimine draugauja,

O tų Soplicų vardo net girdėt nenori!

Surinksiu tris šimtus ūsuotų ten bajorų,

Tai mano jau dalykas. Ponas gulti eiki,

Nes daug rytoj bus darbo, pasilsėt tad reikia;

Gaidžiai jau nugiedojo, eik tad Pons miegoti,

O aš tai pilį saugosiu, kol ims dienoti,

O saulei tekant jau mane Dobžinė laukia«.

Po žodžių tų nuo gonkų Grafas pasitraukė;

Bet į Soplicų dvarą eidams pažiūrėjo,

229 psl.

Kur matės buvo linksma, žiburiai mirgėjo:

»Iliuminuokit! tarė, bet rytoj iš ryto,

Bus čia šviesu, o jūs dvare – tamsa matyti!«

Gervazas ant grindų pas sieną nusileido

Ir ant krūtinės nulenkė raukšlėtą veidą.

Šviesa mėnulio palietė jo galvą pliką,

O mintys ir planai įvairūs ją apniko,

Matyt, sukurs jis karo planą čia ne vieną.

Bet ima vadui merktis senosios blakstienos,

Galva jau svyra, mato, kad jau miegas ima,

Tad poteriauti ima pagal papratimą.

Bet tarpe Tėve mūsų ir Sveika Marija

Jam šmėklos pasirodžiusios maldas nuvijo;

Horeškai, Raktininkas – mato, jojo ponai,

Didingi vis ginkluoti, rūbai jų raudoni,

Rūsčiai kiekvienas žvelgia, ilgą ūsą suka,

Su buzdiganais, šautuvais, – drąsos netrūko

Visiems; tik vienas paskui juos nuliūdęs ėjo,

Sukruvintas. Čionai Gervazas sudrebėjo,

Pažino Stalininką! Tad aplink žegnoti

230 psl.

Pradėjo; o kad šmėklos tos klajot nustotų,

Už kenčiančias vėles litaniją kalbėjo.

Vėl akys merkiasi, ausyse suskambėjo –

Ginkluotų jau bajorų mato raitą minią:

Tai užpuolimas Koreličų paskutinis

Drauge su Rimša! Pats jis štai šuoliuoja

Ant šyvo žirgo, peiliuku baisiu mosuoja;

Tik sukasi skvernai jo švarko – taratatkos,

Nukrypus ant kairės ausies konfederatka;

Jis lekia, o visi tik sprunka jį išvydę,

Ir pagaliau Soplicą padega arklidėj.

Ir taip užmiega, seną laiką prisiminęs,

Tasai Horeškų Raktininkas paskutinis.

Šeštoji knyga. Bajorų kaimas

231 psl.

Pirmieji užpuolimo ženklai – Protazo iškeliavimas. – Kirminas tariasi su ponu Teisėju apie bendrus reikalus. – Nevaisingo Protazo žygio tolimesnė tąsa. – Šiek tiek apie kanapes. – Bajorų kaimas Dobžinė. – Aprašymas namiškių ir paties Mackaus Dobžiniečio.

Silpnai pro drėgną tamsą žemėn nusileido

Šviesa be raudonumo, nublankytu veidu,

Nors spinksinti diena gana senai užstojo.

Ūkai virš žemės stogu šiaudiniu kabojo

Ties grintele Lietuvio; iš rytų truputį

Vieta šviesesnė reiškės, – saulė ten, tur būti,

Bet nors ji patekėjus, nors senai nubudus,

Vis eina nelinksma, vis, rodos, dar susnūdus.

Ir žemėj, sekant dangų, visa suvėlavo:

Galvijai buvo vos palikę kūtes savo

Ir pusryčius suvėlintus zuikiams nutraukė.

Zuikiai į girią traukdavo, aušros sulaukę,

Bet šiandien dar papusryčiauti nesuspėjo:

Tie kasa duobutes, tie žolę graužinėja

Ir ore laisvame dar nor pasižmonėti;

Tačiau nuo kaiminės į girią tur skubėti.

Tyla ir girioj. Paukščių choras dar apkurtęs,

Prie medžio paukštis glaudžias rasą nusipurtęs,

Įtraukęs kaklą, akutes primerkęs laukia

Vis saulės. Kartais tik atsimuša palaukėj

232 psl.

Kalenims garnio; varnos dar šlapokės

Šnekėjo nuo kupstų kalbas savas vienokias

Ir lėmė ūkininkams greit negerą orą.

Bet ūkininkai dirba jau senai iš noro.

Kirtėjos jau dainavo paprastąją dainą,

Kaip ūkana liūdna ji, tonų veik nemaino,

Liūdna ji, nes be aido neriasi ūkuose.

Tik čeksi piautuvai prinokusiuos javuose,

Atolą piaujant dalgiai šnekši tik laukuose,

Lyg juokias iš dainelės; šienpiūviai sustoja

Dalgius kartu pustyt, bet vėl tuoj užsimoja.

Dainelės skamba, o žmonių dar nesimato,

Vien dalgiai, piautuvai tik daro ore ratą.

Ant pėdo ekonomas sėdi, nuobodauja,

Linguoja galva, darbu nesiįdomauja,

Į vieškelį pažvelgęs, tėmija domingai,

Kur šiandien mato vaizdą tokį ypatingą:

O vieškeliu, taip pat net paprastais keleliais

Judėjimas. Kaimiečio ratai dulkes kelia

Vienur, kitur bajoras, porą įsikinkęs,

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Ką Gervazas atsako Grafui, norinčiam ginkluoti savo džokėjus? Ką tai rodo apie užpuolimą?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Gervazas pasipiktina: užpuolime gali dalyvauti tik bajorai, ne lekajai ir ne kaimiečiai. Jis žada surinkti tris šimtus bajorų iš Dobžinės ir kitų sodybų, kur dar plaka „karžygių“ kraujas ir kur nekenčia Soplicų vardo. Užpuolimas jam yra bajoro teisė pačiam ginklu atsiimti tai, kas jam priklauso, nors iš tiesų tai savavališkas susidorojimas su kaimynu. Vadovauja jau Gervazas, o Grafas jam paklūsta.

Rašiniui: Istorija

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.