Pradėjo; o kad šmėklos tos klajot nustotų,
Už kenčiančias vėles litaniją kalbėjo.
Vėl akys merkiasi, ausyse suskambėjo –
Ginkluotų jau bajorų mato raitą minią:
Tai užpuolimas Koreličų paskutinis
Drauge su Rimša! Pats jis štai šuoliuoja
Ant šyvo žirgo, peiliuku baisiu mosuoja;
Tik sukasi skvernai jo švarko – taratatkos,
Nukrypus ant kairės ausies konfederatka;
Jis lekia, o visi tik sprunka jį išvydę,
Ir pagaliau Soplicą padega arklidėj.
Ir taip užmiega, seną laiką prisiminęs,
Tasai Horeškų Raktininkas paskutinis.
Šeštoji knyga. Bajorų kaimas
Pirmieji užpuolimo ženklai – Protazo iškeliavimas. – Kirminas tariasi su ponu Teisėju apie bendrus reikalus. – Nevaisingo Protazo žygio tolimesnė tąsa. – Šiek tiek apie kanapes. – Bajorų kaimas Dobžinė. – Aprašymas namiškių ir paties Mackaus Dobžiniečio.
Silpnai pro drėgną tamsą žemėn nusileido
Šviesa be raudonumo, nublankytu veidu,
Nors spinksinti diena gana senai užstojo.
Ūkai virš žemės stogu šiaudiniu kabojo
Ties grintele Lietuvio; iš rytų truputį
Vieta šviesesnė reiškės, – saulė ten, tur būti,
Bet nors ji patekėjus, nors senai nubudus,
Vis eina nelinksma, vis, rodos, dar susnūdus.
Ir žemėj, sekant dangų, visa suvėlavo:
Galvijai buvo vos palikę kūtes savo
Ir pusryčius suvėlintus zuikiams nutraukė.
Zuikiai į girią traukdavo, aušros sulaukę,
Bet šiandien dar papusryčiauti nesuspėjo:
Tie kasa duobutes, tie žolę graužinėja
Ir ore laisvame dar nor pasižmonėti;
Tačiau nuo kaiminės į girią tur skubėti.
Tyla ir girioj. Paukščių choras dar apkurtęs,
Prie medžio paukštis glaudžias rasą nusipurtęs,
Įtraukęs kaklą, akutes primerkęs laukia
Vis saulės. Kartais tik atsimuša palaukėj
Kalenims garnio; varnos dar šlapokės
Šnekėjo nuo kupstų kalbas savas vienokias
Ir lėmė ūkininkams greit negerą orą.
Bet ūkininkai dirba jau senai iš noro.
Kirtėjos jau dainavo paprastąją dainą,
Kaip ūkana liūdna ji, tonų veik nemaino,
Liūdna ji, nes be aido neriasi ūkuose.
Tik čeksi piautuvai prinokusiuos javuose,
Atolą piaujant dalgiai šnekši tik laukuose,
Lyg juokias iš dainelės; šienpiūviai sustoja
Dalgius kartu pustyt, bet vėl tuoj užsimoja.
Dainelės skamba, o žmonių dar nesimato,
Vien dalgiai, piautuvai tik daro ore ratą.
Ant pėdo ekonomas sėdi, nuobodauja,
Linguoja galva, darbu nesiįdomauja,
Į vieškelį pažvelgęs, tėmija domingai,
Kur šiandien mato vaizdą tokį ypatingą:
O vieškeliu, taip pat net paprastais keleliais
Judėjimas. Kaimiečio ratai dulkes kelia
Vienur, kitur bajoras, porą įsikinkęs,
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.