Ponas Tadas17-24 psl. · apie 25 min.
Pirmoji knyga. Ūkis5% kūrinio
17 psl.

O Tado tik į tuščią vietą akys sukas.

Rimtai jis mąsto vis, kaip mįslę tą atminus,

Net nežiūri beveik nė į gražias kaimynes;

Gražios Podkomožaitės, rodos, jis nemato,

Jai lėkščių nepamaino, taurės nepastato.

Nestengia net linksmai kalbėti su merginoms,

Negal parodyt tuo, kad sostinėj mokinos.

Tik ta tuščia vieta kankina jį, vilioja...

Dabar jau netuščia, nes ten jau mintys jojo.

Jau tūkstančiai minčių mirgėjo toje vietoj,

Lyg šokinėdamos varliukės tuoj po lietui.

Bet tarp minčių tų skiriasi viena labiausiai,

Kaip pelkių lelija vandenyje aiškiausia.

Paduota trečias valgis. Podkomožis kelias

Pripildams vyno taurę vyresnės dukrelės,

O jaunesnei pastūmęs lėkštę su žirneliais,

Pasako: »Aš turiu tarnauti jums, panelės,

Nors senas nerangus!« Jaunieji tad užgauti

Pakilo ir pradėjo tuoj panoms tarnauti.

Teisėjas metęs Tadui žvilgsnį susiraukęs,

18 psl.

Kontušo atvartus lyg nejučiom patraukęs,

Įpylęs vyno, tarė: »Mes madoms pavyti,

Pradėjome vaikus tik sostinėj mokyti,

Ir nesiginčysiu – dabar jau mūs jaunieji

Daugiau iš knygų moka, nei pirmiau senieji.

Tačiau vis pastebiu, kad reikia jiems gvildenti

Ne knygų mokslą, bet kaip su žmonėms gyventi.

Kadais gyvenimo dvaruos bajorai mokės;

Ir aš esu išėjęs iš mokyklos tokios,

Vaivados, Podkomožio Tėvo, Geradėjo

(Ir Podkomožiui čia kelius jis palytėjo);

Elgimosi jis mokė ir dažnai net barė,

Bet neišleido tol, kol žmogumi padarė;

Tad atmintį jo branginu savuos namuose

Ir už jo vėlę Dievui kasdieną meldžiuosi.

Nors už kitus pas jį mažiau pasinaudojau

Ir grįžęs į namus pasilikau artojum,

Kada kiti labiau Vaivados pamatyti,

Suspėjo net aukštųjų laipsnių įsigyti,

Bet aš taip pat nuo jo, ko reikia man, pramokau

19 psl.

Ir savo namuose ik šiol neišsišokau

Prieš mandagumą, pagarbą. Tad aš neklysiu,

Jei mandagumą aukštu mokslu paskaitysiu.

Nelengvas mokslas tas, ne jis nesimatuoja

Tik šypsena ir linktelėjimu vikriuoju.

Toksai madinis mandangumas iš už jūrių

Ir jis senų bajoriškų žymių neturi;

Tą mandagumą tik kiekviens savaip pritaiko:

Tur mandagumo net ir tėvo meilė vaikui,

Ir vyro prie svečių žvilgsnys į savo žmoną,

Ir pono su tarnais – bet vis savitam skonyj;

Ilgai mokytis reikia, norint nepaklysti,

Išreikšti savo vietoj norint prietelystę.

Ir seniai ponai mokės; jie gerai žinojo,

Ko moko juos istorija šalies gyvoji,

O smulkiai bajorijai pareigos rūpėjo.

Todel bajoras mandagus būt sugebėjo,

Žinodamas, kad mulkiu nieks jo nevadina

Ir papročius pakeist todel jis nemėgino.

Dabar neklauski žmogaus, kokio jis gimimo,

20 psl.

Ką veikė, kaip gyveno? Laisvą įėjimą

Visur kiekvienas turi, jei tik nekenksmingas

Valstybei, jei tik būtų neperdaug vargingas.

Kaip pinigų kilmės nenorima ieškoti,

Taip ir žmonių kilmės nenorima žinoti!

Gana, kad turi laipsnį, nors ir mandagumo

Netur, bet gerbia juos, kaip žydai turtingumą«.

Teisėjas čia pažvelgė į svečius domingai;

Nes, nors kalbėjo jis labai rimtai, tvarkingai,

Žinojo, kad neramūs šių laikų jaunieji,

Kad vargina juos pasakojimai ilgieji;

Tačiau visi jo klausės ir rimtai tylėjo.

Teisėjas čia į Podkomožį pažiūrėjo,

Kuris jam pritarė, tačiau netrukdė kalbai,

Tik pritardamas jam dažnai lingavo galva.

Teisėjas, gerbdamas čia savąjį kaimyną,

Į savo ir į jo taures pripylė vyno,

Sakydams: »Mandagumą tenka pavadinti

Svarbiu, jei žmogus mokosi atminti

Kitų metus, jų nuopelnus ir prigimimą,

21 psl.

Nes tik tada save pats brangint ima;

Kaip ant svarstyklių, jei svarstyti ką pradėti,

Į kitą lėkštę reik ką nors sunkaus įdėti.

Tad jums, Aukštoji jaunuomene, aš sakyčiau,

Kad dėmesio daugiau reik kreipt gražiajai lyčiai;

O ypač, kai namų kilnumą, turtingumą

Dabina dar mergaičių įgimti gražumai.

Iš čia efektai gema, čia gali tik rasti

Šeimyninę ramybę – taip senieji mąstė.

Paskui gi...« Čia Teisėjas žvilgsnį išsklaidytą,

Rūsčiai ant Tado sutelkė ir jau matyti,

Kad rengės išvadas iš tos kalbos daryti.

Čia ėmęs Podkomožis aukso tabakinę,

Pasakė: »Aš taip negiriu aną gadynę!

Aš nežinau – dabar gal seniai pakitėjo,

Gal geresni jaunieji, bet mažiau blogėja

Kaip kitados; tada mūs brangiąją Tėvynę

Prancūziška mada aplankė pirmutinė!

Ir pusberniai ponaičiai ir jų mados naujos

Užplūdo mūsų šalį kaip Nogajų gaujos;

22 psl.

Tikybą niekino ir Dievą išsijuosę,

Mūs papročius, teises ir net švarkus senuosius;

Skaudu mums buvo tokius pienburnius matyti,

Kurie kitaip nestengė žodžio pasakyti,

Kaip tik per nosį, o kai kam ir nosų trūko,

Tačiau brošiūroms, rūbais jie mums galvas suko.

Minia toji į žmones įtakos turėjo,

Nes jei nubausti tautą Dievas panorėjo,

Tai jau anksčiau turėjo protą sumaišyti.

Ir rimtesni nestengė net atsilaikyti

Nuo tų mokytojų – bijojo jų kaip maro,

Bet kai liga įsimeta, tai savo daro.

Nors keikta tas madas, bet daugelis jas rėmė;

Tikybą, net ir kalbą, greit mainyti ėmė...

Tai buvo maskaradas, užgavėnių laisvė,

Kurią pabaigus, laukė – pasninkas, nelaisvė!

»O, pamenu; kai aš buvau dar mažas vaikas,

Tai bus jau iš tikrųjų gana senas laikas,

Kai gyvenau aš pas Ašmeną, ten pas tėvą savo,

Pirmasis Taurininkas Lietuvoj važiavo

23 psl.

Prancūzų vežimu, prancūziškai nešiojo,

O paskui jį vaikai stebėdamies bėgiojo.

Ir pavydėta tiems, kur Taurininkas lankės,

Nors jo prancūzų dviratis keistai taip trankės.

Ant antramo, lekajaus vietoje, šuniukas

Tupėjo, arklius valdė liesas vokietukas;

Jo kojos ilgos kaip prie apynių smaigeliai,

Dar ilgos kojenos, sunarstyti bateliai,

O ant galvos perukas nuo odos atšokęs.

Todel seniems juokingos buvo mados tokios.

O kai kaimiečiai matė tas madas ne vietoj,

Tai sakė – velnias bastos vokiškoj karietoj.

Aprašinėti Taurininką čia netenka,

Nes panašus jis buvo į papūgą menką;

Peruką savo jis vadino aukso vilna,

Bet mums atrodė, kad ten dulkių pilna.

Tačiau, kas manė, kad senoviškai nešioti

Gražiau, nei tas naujoviškas madas sekioti,

Tylėt turėjo, nes jaunieji būtų šaukę,

Kad tai kultūrą trukdo, pažangą nutraukia!

24 psl.

Tai, mat, ta kultūra, kurios visi taip laukė!

»Mums Taurininkas sakė, kad jau reformuotis

Reikią, civilizuotis ir konstituotis,

Paskelbė iš kažkokios ten prancūzų knygos,

Lyg išradimą, kad visi, mat, žmonės lygūs...

Nors apie tai senai jau Šventrašty rašyta,

Ir kunigų kasdien sakyklose mokyta.

Tai senas mokslas buvo, trūko jo gerbimo!

O negerbta jo vien del seno apjakimo.

Nes net tiesoms seniausioms tuomet netikėta,

Jei tai prancūzų laikrašty nepaminėta.

Tas Taurininkas, lygybės nebodams, ėmė

Vadintis markyzu, nes tai Paryžius rėmė;

Pas mus juk visa tos Paryžiaus mados lėmė!

Bet kai kitėjant laikui mados atsimaino,

Tas pats markyzas traukia demokrato dainą;

O pagaliau, kai mados keičias prie Napoleono,

Tai demokratas ima titulą barono;

Jei būtų gi atėję naujos alternatos,

Tai vėl baronas būtų tapęs demokratas.

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.