Ponas Tadas22-24 psl. · apie 10 min.
Pirmoji knyga. Ūkis5% kūrinio
22 psl.

Tikybą niekino ir Dievą išsijuosę,

Mūs papročius, teises ir net švarkus senuosius;

Skaudu mums buvo tokius pienburnius matyti,

Kurie kitaip nestengė žodžio pasakyti,

Kaip tik per nosį, o kai kam ir nosų trūko,

Tačiau brošiūroms, rūbais jie mums galvas suko.

Minia toji į žmones įtakos turėjo,

Nes jei nubausti tautą Dievas panorėjo,

Tai jau anksčiau turėjo protą sumaišyti.

Ir rimtesni nestengė net atsilaikyti

Nuo tų mokytojų – bijojo jų kaip maro,

Bet kai liga įsimeta, tai savo daro.

Nors keikta tas madas, bet daugelis jas rėmė;

Tikybą, net ir kalbą, greit mainyti ėmė...

Tai buvo maskaradas, užgavėnių laisvė,

Kurią pabaigus, laukė – pasninkas, nelaisvė!

»O, pamenu; kai aš buvau dar mažas vaikas,

Tai bus jau iš tikrųjų gana senas laikas,

Kai gyvenau aš pas Ašmeną, ten pas tėvą savo,

Pirmasis Taurininkas Lietuvoj važiavo

23 psl.

Prancūzų vežimu, prancūziškai nešiojo,

O paskui jį vaikai stebėdamies bėgiojo.

Ir pavydėta tiems, kur Taurininkas lankės,

Nors jo prancūzų dviratis keistai taip trankės.

Ant antramo, lekajaus vietoje, šuniukas

Tupėjo, arklius valdė liesas vokietukas;

Jo kojos ilgos kaip prie apynių smaigeliai,

Dar ilgos kojenos, sunarstyti bateliai,

O ant galvos perukas nuo odos atšokęs.

Todel seniems juokingos buvo mados tokios.

O kai kaimiečiai matė tas madas ne vietoj,

Tai sakė – velnias bastos vokiškoj karietoj.

Aprašinėti Taurininką čia netenka,

Nes panašus jis buvo į papūgą menką;

Peruką savo jis vadino aukso vilna,

Bet mums atrodė, kad ten dulkių pilna.

Tačiau, kas manė, kad senoviškai nešioti

Gražiau, nei tas naujoviškas madas sekioti,

Tylėt turėjo, nes jaunieji būtų šaukę,

Kad tai kultūrą trukdo, pažangą nutraukia!

24 psl.

Tai, mat, ta kultūra, kurios visi taip laukė!

»Mums Taurininkas sakė, kad jau reformuotis

Reikią, civilizuotis ir konstituotis,

Paskelbė iš kažkokios ten prancūzų knygos,

Lyg išradimą, kad visi, mat, žmonės lygūs...

Nors apie tai senai jau Šventrašty rašyta,

Ir kunigų kasdien sakyklose mokyta.

Tai senas mokslas buvo, trūko jo gerbimo!

O negerbta jo vien del seno apjakimo.

Nes net tiesoms seniausioms tuomet netikėta,

Jei tai prancūzų laikrašty nepaminėta.

Tas Taurininkas, lygybės nebodams, ėmė

Vadintis markyzu, nes tai Paryžius rėmė;

Pas mus juk visa tos Paryžiaus mados lėmė!

Bet kai kitėjant laikui mados atsimaino,

Tas pats markyzas traukia demokrato dainą;

O pagaliau, kai mados keičias prie Napoleono,

Tai demokratas ima titulą barono;

Jei būtų gi atėję naujos alternatos,

Tai vėl baronas būtų tapęs demokratas.

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.