Nutarška, antrą, trečią dar keliu sutinka;
Pasiuntinys iš kairės kiek tik gali pliekia,
Iš dešinės eilė raitųjų nusidriekus,
Visi kažkur tik skuba, vien tik dulka kelias.
Ir ką tai reikštų? Ponas ekonomas kelias.
Veltui mėgina kai kuriuos išklausinėti,
Kur skuba, – nieks nenori jam atsakinėti,
Sunku net ką pažinti. Mirga tik kaip vėlės
Ūkuos jojikai, nesustoja valandėlei,
O pas daugumą švysi aštrūs kalavijai.
Pons ekonomas stebisi, lyg kažko bijo.
Nes nors Lietuvoje dar ginklai nežvangėjo,
Bet apie karą būsiantį jau žinios ėjo,
Apie Dambrauskį, Prancūzus, Napoleoną.
Argi iš tikro būt atspėję karą žmonės?
Tad ekonomas skubinos pranešt Teisėjui,
Ką matė, ir dar pats kiek sužinot tikėjos.
O Soplicovo ponai šiandien nusiminę,
Liūdni po netikėtų vakaro peštynių.
Veltui ponioms Voiskaitė kortoms laimę rodo,
Ir ponams kortoms lošti greitai nusibodo,
Nenori niekas žaisti, ponai pypkius rūko,
O ponios ieško darbo, kai šnekų pritrūko;
Net musės miega.
Voiskis plokštę tad padėjo
Ir į virtuvę nuobodaudamas išėjo.
Geriau klausyti jam, kai baras šeimininkė,
Virėjas, kai vaikai ten stumdos susirinkę;
Kol pagaliau nurimęs susiįdomavo
Kepsnim, kur keptuve čirškėjo ir garavo.
Nuo ryto užsidaręs rašė vis Teisėjas,
Šauklys kieme pas langą laukdamas sėdėjo,
Kurį Teisėjas, baigęs skundą tik rašyti,
Pasišaukė ir ėmė skundą jam skaityti:
Del įžeidimo, del piktų išsireiškimų, –
Tai Grafą liečia, o Gervazą – užpuolimas;
Abu del savinimos teisių gimininių
Įtraukia jis į teismo rejestrą taktinį.
Įteikt tą pašaukimą, kaip šauklys jau žino,
Prieš vakarą dar reikia. Ypatingą miną
Šauklys padarė, rankos, ausys jam ištyso,
Rimtai žiūrėjo dėmesį sutelkęs visą.
Vėl jautėsi, lyg būtų metuose jaunuose,
Vaizdavos procesus, kai bastėsi teismuose,
Kur gaudavo ir dovanų ir smūgių kartais,
Kaip tas karys, kuriam kovoti jau apkarto,
Nors senas, sužeistas ligoninėj jau stena,
Išgirdęs būgną, tuoj pašoka ir kretena.
Prie durų, jam Maskoliai puolanti vaidinas
Ir barkši grindimis tik koja jo medinė,
Taip skuba, kad vos gal jauni jį sulaikyti.
Protazas tad skubėjo šaukliškai taisytis,
Nes nei žiponas, nei kontušas čia netinka,
Su jais gal stot tiktai, kai teismas susirinkęs;
Kelionei taip: su kelnėmis plačiosioms joti,
Švarku, kurio skvernai į viršų paraitoti,
Kurie nuleisti gali būti ir ant kelių;
Kepurė su ausiniais, prie kurių šniūreliai,
Surišt juos ar paleisti, žiūrint koks bus oras,
Išeina apsitaisęs taip, tik lazdą storą
Paėmęs, nes pirm proceso šaukliai visokius
Vardus, rūbus priėmę slepiasi, kaip moka.
Protazo laimė, kad jau buvo iškeliavęs,
Nes šauklio pareigoms būt pasidžiaugt negavęs.
Kompanijos planus jau Soplicove keitė.
Vos spėjęs pas Teisėją Kirminas įeiti,
Tuoj tarė: »Vargas mums, Teisėjau su gerąja
Teta, ta Telimena, kokete vikriąja!
Kai Zosė likosi be motinos našlaitė,
Tai Jackus Telimenai pavedė mergaitę,
Girdėdams, kad gera ir kad pasaulį matė,
O pastebiu dabar, kad ji mums drumsčia ką tai,
Jau intriguoja, nor gal paviliot Taduką.
Seku, matau, kad ji ir aplink Grafą suka,
O gal aplink abu. Tad reikia apsvarstyti,
Kaip ja atsikratyt, kalbų nepridaryti,
Tai blogas pavyzdys jauniems, susikirtimai,
Kurie gal sukliudyt net tau susitarimą«.
»Susitarimą?! čia piktai Teisėjas šaukia, –
Jau kvita susitart, jau pabaigiau, nutraukiau«.
»O tai kas? tarė Kirminas, kur protas?
Galva? ir kas čionai įvyko taip skubotai?«
Teisėjas tarė: »Teismas! tik ne mano kaltė:
Kvailys, puikorius Grafas del peštynių kaltas
Ir tas Gervazas; bet tegu jau teismas teisia.
Maniau, kad kunigas vakarieniaut ateisi,
Kaip ten mane užgavo Grafas – būtum matęs«.
Čia Kirminas suriko: »Kam gi Jūs Sveikatai
Į pilį lįst reikėjo? ten nekelsiu koją...
Baisu man. Vėl peštynės! traukė nelemtoji!
Tai kaip ten buvo? pasakyk, reiks likviduoti
Tą reikalą, juk negaliu aš čia gaišuoti,
Toki darbai dar laukia, laiko nėr kur imti!
Bet dar sutaikysiu«. – »Sutaikyt? kas per šimtai?
O eik sau, Sveikas, su taika, ne ten papuolei!
– Teisėjas perkirto – žiūrėkite vienuolis!
Jį priimi gražiai, tai jis už kvailį laiko!
Žinoki, Sveikas, kad Soplicos nesitaiko!
Pašauks – laimės, nes jų juk giminėj ne kartą
Laimėti bylą sekas, nors šeštajai kartai.
Kvailai dariau, kad Jūs klausiau, kaip gero svečio,
Pavedęs Podkomožiui bylą kartą trečią.
Nuo šiandien nėr taikos; nebus jos, Geradėjau!
(Ir rėkdams baisiai smarkiai kojomis trepsėjo.)
Be to, už tai, kad drįso taip mane užgauti,
Dabar tur deprekuot, arba teeina kautis!«
»Bet jei, Teisėjau, Jackus visa tai girdėtų?
Juk mirtų! Ar Soplicos toj pily norėtų
Pridėt dar pikta, užsitraukti prakeikimą?
Brolau! baisu priminti tą atsitikimą.
Žinai taip pat, kad dalį turtų Targovica,
Pagrobus savininkui, pavedė Soplicai.
Prisiekė Jackus atgailaudams atiduoti
Tą pilį ir visus turtus restituuoti.
Tad tai, kuri Horeškų turtą paveldėjo, –
Našlaitei Zosei, auklėjimui negailėjo
Jis turtų, kad Tadukui ją išpiršt galėtų,
Kad tuo būdu tarp priešingų namų žydėtų
Taika, ir turtai būtų dailiai sugrąžinti«.
»Bet kam? Teisėjas tarė, kam tai man priminti?
Juk Jackaus nemačiau aš, net nepažinojau;
Žinau tik, kad kaip haidamakas jis klajoja.
O man prie jezuitų teko retoriauti
Ilgai, paskui vaivadai teko patarnauti.
Turtus man davė, paėmiau ir sėdžiu kaime;
Dar davė Zosę, na, ir rūpinuos jos laime!
Ši bobiška istorija jau man nubodo!
Paskui gi, kam tas Grafas dar čia pasirodė?
Kas jam prie tos pilies? Juk, rodosi, girdėjai,
Horeškams gentis jis gal dešimtoj eilėje!
Jis keiks mane, o aš iš jo taikos prašysiu?«
»Brolau! pasakė Kunigas, tad pasakysiu
Ir priežastį. Žinai, kad Jackus rengė sūnų
Kariaut, paskiau pasakė – Lietuvoj tebūna!
O tai del to, kad naudingesnis čia Tėvynei.
Girdėjai juk, kad gema jau nauja gadynė,
Apie kurią žinių tau parnešiau ne kartą;
Dabar atėjo laikas visa aiškiai tarti!
Brolau, rimti dalykai! Karas jau prie mūsų!
Tėvynės karas! vėl Lietuviai, Lenkai būsim!
Jau karas tikras! Kai aš su žinioms skubėjau
Pas jus, prie Nemuno forpostai jau stovėjo;
Surinko didžią armiją Napoleonas,
Kokios nėra istorijoj, nematė žmonės;
Šalia Prancūzų eina mūs pulkai drąsieji,
Dambrauskis, Juozas mūs, Ereliai mūs Baltieji!
Jau eina! te Napoleonas duoda žinią,
Tuoj pereis Nemuną – ir vėl atgims Tėvynė!«
Teisėjas akinius nusėmęs dėstinėjo
Ir ilgai žvelgdamas į Kunigą tylėjo,
Giliai tik atsidusęs apsiašarojo...
Paskui gi smarkiai petį Kunigui paplojo:
»Na, Kirmine! sakyki, ar tiesa jau būtų?
Na, Kirmine! kartojo, ar tiesa tai būtų?
Kiek kartų suviliota! pameni, kai šaukė:
Napoleonas eina! Mes visi jau laukėm!
Kalbėta: Lenkuos jis, jau Prūsai išsklaidyti,
Pas mus bus! Ką jis? Tilžėj tik pasirašyta
Taika! Ar tai tiesa? Galva gal apsisuko?«
»Tiesa, Dievu prisiekiu!« – Kirminas sušuko.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip Kirminas nori panaudoti Napoleono žygį ir kodėl Teisėjas iš pradžių nesutinka taikytis su Grafu?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Kirminas praneša, kad Napoleonas su didžiule armija ir lenkų pulkais artėja prie Nemuno: „Tuoj pereis Nemuną – ir vėl atgims Tėvynė!“ Jis nori, kad Teisėjas sukeltų bajorus rusų užnugaryje ir kad sukilimą pradėtų Soplicos, tada niekas nebeprikištų jiems Targovicos. Teisėjas pravirksta ir sutinka, bet taikytis su Grafu atsisako: „Soplicos nesitaiko“. Garbė ir senas kivirčas jam svarbesni už vienuolio patarimą; jis tik sutinka, kad Grafas pirmas atsiprašytų, o bylą spręstų arbitrai.
Rašiniui: TėvynėIšdidumas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.