Kvailai dariau, kad Jūs klausiau, kaip gero svečio,
Pavedęs Podkomožiui bylą kartą trečią.
Nuo šiandien nėr taikos; nebus jos, Geradėjau!
(Ir rėkdams baisiai smarkiai kojomis trepsėjo.)
Be to, už tai, kad drįso taip mane užgauti,
Dabar tur deprekuot, arba teeina kautis!«
»Bet jei, Teisėjau, Jackus visa tai girdėtų?
Juk mirtų! Ar Soplicos toj pily norėtų
Pridėt dar pikta, užsitraukti prakeikimą?
Brolau! baisu priminti tą atsitikimą.
Žinai taip pat, kad dalį turtų Targovica,
Pagrobus savininkui, pavedė Soplicai.
Prisiekė Jackus atgailaudams atiduoti
Tą pilį ir visus turtus restituuoti.
Tad tai, kuri Horeškų turtą paveldėjo, –
Našlaitei Zosei, auklėjimui negailėjo
Jis turtų, kad Tadukui ją išpiršt galėtų,
Kad tuo būdu tarp priešingų namų žydėtų
Taika, ir turtai būtų dailiai sugrąžinti«.
»Bet kam? Teisėjas tarė, kam tai man priminti?
Juk Jackaus nemačiau aš, net nepažinojau;
Žinau tik, kad kaip haidamakas jis klajoja.
O man prie jezuitų teko retoriauti
Ilgai, paskui vaivadai teko patarnauti.
Turtus man davė, paėmiau ir sėdžiu kaime;
Dar davė Zosę, na, ir rūpinuos jos laime!
Ši bobiška istorija jau man nubodo!
Paskui gi, kam tas Grafas dar čia pasirodė?
Kas jam prie tos pilies? Juk, rodosi, girdėjai,
Horeškams gentis jis gal dešimtoj eilėje!
Jis keiks mane, o aš iš jo taikos prašysiu?«
»Brolau! pasakė Kunigas, tad pasakysiu
Ir priežastį. Žinai, kad Jackus rengė sūnų
Kariaut, paskiau pasakė – Lietuvoj tebūna!
O tai del to, kad naudingesnis čia Tėvynei.
Girdėjai juk, kad gema jau nauja gadynė,
Apie kurią žinių tau parnešiau ne kartą;
Dabar atėjo laikas visa aiškiai tarti!
Brolau, rimti dalykai! Karas jau prie mūsų!
Tėvynės karas! vėl Lietuviai, Lenkai būsim!
Jau karas tikras! Kai aš su žinioms skubėjau
Pas jus, prie Nemuno forpostai jau stovėjo;
Surinko didžią armiją Napoleonas,
Kokios nėra istorijoj, nematė žmonės;
Šalia Prancūzų eina mūs pulkai drąsieji,
Dambrauskis, Juozas mūs, Ereliai mūs Baltieji!
Jau eina! te Napoleonas duoda žinią,
Tuoj pereis Nemuną – ir vėl atgims Tėvynė!«
Teisėjas akinius nusėmęs dėstinėjo
Ir ilgai žvelgdamas į Kunigą tylėjo,
Giliai tik atsidusęs apsiašarojo...
Paskui gi smarkiai petį Kunigui paplojo:
»Na, Kirmine! sakyki, ar tiesa jau būtų?
Na, Kirmine! kartojo, ar tiesa tai būtų?
Kiek kartų suviliota! pameni, kai šaukė:
Napoleonas eina! Mes visi jau laukėm!
Kalbėta: Lenkuos jis, jau Prūsai išsklaidyti,
Pas mus bus! Ką jis? Tilžėj tik pasirašyta
Taika! Ar tai tiesa? Galva gal apsisuko?«
»Tiesa, Dievu prisiekiu!« – Kirminas sušuko.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip Kirminas nori panaudoti Napoleono žygį ir kodėl Teisėjas iš pradžių nesutinka taikytis su Grafu?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Kirminas praneša, kad Napoleonas su didžiule armija ir lenkų pulkais artėja prie Nemuno: „Tuoj pereis Nemuną – ir vėl atgims Tėvynė!“ Jis nori, kad Teisėjas sukeltų bajorus rusų užnugaryje ir kad sukilimą pradėtų Soplicos, tada niekas nebeprikištų jiems Targovicos. Teisėjas pravirksta ir sutinka, bet taikytis su Grafu atsisako: „Soplicos nesitaiko“. Garbė ir senas kivirčas jam svarbesni už vienuolio patarimą; jis tik sutinka, kad Grafas pirmas atsiprašytų, o bylą spręstų arbitrai.
Rašiniui: TėvynėIšdidumas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.