Man pagyrimai nelabai kada rūpėjo;
Dievaž, prie brolio nuodėmių neprisidėjau,
Nemėgau niekada politika sielotis,
Tarnaudamas ariu tad savo žemės plotus.
Bet aš bajoras, garbę mūs tad restauruočiau,
Dar Lenkas, tad ir gyvastį net atiduočiau,
Net vėlę. Kalaviją neperkaip vartojau,
Tačiau kai kas ir mano jėgą sužinojo;
Toli net žino, kad seimeliuos paskutiniuos
Į dvikovą du broliu Buzviku vadinęs
Esu, kurie... – Bet niekis. Tamsta kaip manytum?
Ar tuos pulkus tuojau mums reiktų sudaryti?
Šaulių netrūks; o parako turiu į valią,
Patrankas dar kelias klebonas duoti gali,
Jo užslėptas; O Jankelis tai duot galėtų
Ir durklų (sakės man, kad duotų, jei reikėtų);
Durklus tuos parvežė slaptai iš Karaliaučiaus;
Juos įtaisyt paliepčiau, kai tiktai išgaučiau...
Bajorai sės į žirgus, ir kovot pradėsim,
O aš ir brolvaikis – vadai, gal sugebėsim!«
»O lenkų krauje! – čia sušuko Bernardinas
Ir puldams prie Teisėjo jį apsikabino. –
Sūnau Soplicų! Dievo tad valia tebūna,
Nuplausi nuodėmes tu brolio, to klajūno!
Aukštai aš vertinau, gerbiau tave ik šiolei,
Dabar gi myliu taip, lyg esam mudu broliai!
Paruošim kovai viską, bet sukilt palauksim,
Aš pats nuskirsiu vietą ir kovon pašauksiu.
Žinau, kad caras siuntė pas Napoleoną
Taikos prašyti savo patikimus žmones,
Bet kunigaikštis Juozas sakos iš Biniono,
Prancūzo, kurs yra prie ciesoriaus Taryboj,
Girdėjęs, niekas neišeisią iš derybų,
Ir būsiąs karas. Pasiuntė mane žvalgybon
Prie Jūsų kunigaikštis, kad Lietuviai vyktų
Į kovą ir Napoleoną pasitiktų,
Kaip tinka, kad sesers Lenkijos reikalautų,
Norėdami drauge Respublikai tarnauti.
Tik brolis su Grafu tegu taikingai deras –
Keistuolis jis, fantastas, bet drauge ir geras
Sūnus Tėvynės; mums toksai bus reikalingas,
Nes tie keistuoliai revoliucijai naudingi,
Žinau iš prityrimo; juk gerai tarnauja
Kvailiai net, jei protingai jiems tik vadovauja.
O Grafas ponas, tur bajorų pagerbimą,
Visi sukils, jei jis pritaps prie sukilimo;
Žinodams turtą jo, bajoras pasakytų:
Dalykas tikras, jei jau ponai čia matyti.
Prie jo skubu«. – »Te pirmas, tarė čia Teisėjas,
Mane aplanko, atsiprašo čia atėjęs;
Juk aš senesnis, ir tarnybai pagerbimas!
O kai del proceso, arbitrų bus sprendimas«...
Vienuolis jau už durų. »Na, laimingo kelio!« –
Teisėjas tarė.
Kunigas gi jau bričkelėj
Sėdėjo, jau vadžias patraukė, sušmigojo,
Bričkelė sudardėjo, dulkės ją užklojo.
Tik kartais briūnu užsmaukta galva vienuolio
Iš dulkių kyštelėjus vėl ūkuos prapuola.
Šauklys pašaukti Grafą jau senai išėjo.
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.