»O lenkų krauje! – čia sušuko Bernardinas
Ir puldams prie Teisėjo jį apsikabino. –
Sūnau Soplicų! Dievo tad valia tebūna,
Nuplausi nuodėmes tu brolio, to klajūno!
Aukštai aš vertinau, gerbiau tave ik šiolei,
Dabar gi myliu taip, lyg esam mudu broliai!
Paruošim kovai viską, bet sukilt palauksim,
Aš pats nuskirsiu vietą ir kovon pašauksiu.
Žinau, kad caras siuntė pas Napoleoną
Taikos prašyti savo patikimus žmones,
Bet kunigaikštis Juozas sakos iš Biniono,
Prancūzo, kurs yra prie ciesoriaus Taryboj,
Girdėjęs, niekas neišeisią iš derybų,
Ir būsiąs karas. Pasiuntė mane žvalgybon
Prie Jūsų kunigaikštis, kad Lietuviai vyktų
Į kovą ir Napoleoną pasitiktų,
Kaip tinka, kad sesers Lenkijos reikalautų,
Norėdami drauge Respublikai tarnauti.
Tik brolis su Grafu tegu taikingai deras –
Keistuolis jis, fantastas, bet drauge ir geras
Sūnus Tėvynės; mums toksai bus reikalingas,
Nes tie keistuoliai revoliucijai naudingi,
Žinau iš prityrimo; juk gerai tarnauja
Kvailiai net, jei protingai jiems tik vadovauja.
O Grafas ponas, tur bajorų pagerbimą,
Visi sukils, jei jis pritaps prie sukilimo;
Žinodams turtą jo, bajoras pasakytų:
Dalykas tikras, jei jau ponai čia matyti.
Prie jo skubu«. – »Te pirmas, tarė čia Teisėjas,
Mane aplanko, atsiprašo čia atėjęs;
Juk aš senesnis, ir tarnybai pagerbimas!
O kai del proceso, arbitrų bus sprendimas«...
Vienuolis jau už durų. »Na, laimingo kelio!« –
Teisėjas tarė.
Kunigas gi jau bričkelėj
Sėdėjo, jau vadžias patraukė, sušmigojo,
Bričkelė sudardėjo, dulkės ją užklojo.
Tik kartais briūnu užsmaukta galva vienuolio
Iš dulkių kyštelėjus vėl ūkuos prapuola.
Šauklys pašaukti Grafą jau senai išėjo.
Kaip lapė kvapą lašinių kai uostinėja,
Pribėgusi, šaulių ji pinkles greit pamato,
Atsitupia, prieš vėją uodegą pastato,
Tuoj ima ji domingai vėją tyrinėti
Ir klausia jo, ar nuodų ten nėra padėta:
Per pievas ir javus, aplink namus apsuko
Apsimesdams; dar rankoj ilgą lazdą suko,
Lyg rodydamas ėdant gyvulius lankoje,
Ir laviruodams taip darže staiga sustojo;
Pasilenkė ir griežlę, rodės, nor pavyti,
Bet drykt į kanapes ir jo jau nematyti.
Tarp tų suaugusių paliai namus kanapių
Suranda žvėrys, žmonės tarp tankiųjų lapų
Sau priebėgą. Zuikys, pakeltas iš kopūstų
Pašokęs tuoj kanapėse suranda būstą,
Nes šunes del tankumo ten negal landyti,
O del kvapų negal jo vietą numanyti.
Kanapėse ir dvaro tarnas greit išnyksta
Ir sėdi, kolei ponas atsileis, jei pyksta,
Ir net bėgliai rekrūtai, kai valdžia tankynėj
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Kirminas skuba pas Grafą ir kaip jis šį jaunuolį vertina?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Teisėjui sutikus kelti bajorus, Kirminas nori, kad Soplicos su Grafu susitaikytų. Grafą jis vadina keistuoliu ir fantastu, bet kartu geru Tėvynės sūnumi. Vienuolis šaltai skaičiuoja: tokie keistuoliai „revoliucijai naudingi“, o kai prie sukilimo prisidės turtingas ponas, bajorai patikės, kad reikalas rimtas. Teisėjas tuo tarpu reikalauja, kad Grafas pirmas jį aplankytų ir atsiprašytų.
Rašiniui: Istorija
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.