Ponas Tadas245-247 psl. · apie 10 min.
Šeštoji knyga. Bajorų kaimas49% kūrinio
245 psl.

Sūnus Tėvynės; mums toksai bus reikalingas,

Nes tie keistuoliai revoliucijai naudingi,

Žinau iš prityrimo; juk gerai tarnauja

Kvailiai net, jei protingai jiems tik vadovauja.

O Grafas ponas, tur bajorų pagerbimą,

Visi sukils, jei jis pritaps prie sukilimo;

Žinodams turtą jo, bajoras pasakytų:

Dalykas tikras, jei jau ponai čia matyti.

Prie jo skubu«. – »Te pirmas, tarė čia Teisėjas,

Mane aplanko, atsiprašo čia atėjęs;

Juk aš senesnis, ir tarnybai pagerbimas!

O kai del proceso, arbitrų bus sprendimas«...

Vienuolis jau už durų. »Na, laimingo kelio!« –

Teisėjas tarė.

Kunigas gi jau bričkelėj

Sėdėjo, jau vadžias patraukė, sušmigojo,

Bričkelė sudardėjo, dulkės ją užklojo.

Tik kartais briūnu užsmaukta galva vienuolio

Iš dulkių kyštelėjus vėl ūkuos prapuola.

Šauklys pašaukti Grafą jau senai išėjo.

246 psl.

Kaip lapė kvapą lašinių kai uostinėja,

Pribėgusi, šaulių ji pinkles greit pamato,

Atsitupia, prieš vėją uodegą pastato,

Tuoj ima ji domingai vėją tyrinėti

Ir klausia jo, ar nuodų ten nėra padėta:

Per pievas ir javus, aplink namus apsuko

Apsimesdams; dar rankoj ilgą lazdą suko,

Lyg rodydamas ėdant gyvulius lankoje,

Ir laviruodams taip darže staiga sustojo;

Pasilenkė ir griežlę, rodės, nor pavyti,

Bet drykt į kanapes ir jo jau nematyti.

Tarp tų suaugusių paliai namus kanapių

Suranda žvėrys, žmonės tarp tankiųjų lapų

Sau priebėgą. Zuikys, pakeltas iš kopūstų

Pašokęs tuoj kanapėse suranda būstą,

Nes šunes del tankumo ten negal landyti,

O del kvapų negal jo vietą numanyti.

Kanapėse ir dvaro tarnas greit išnyksta

Ir sėdi, kolei ponas atsileis, jei pyksta,

Ir net bėgliai rekrūtai, kai valdžia tankynėj

247 psl.

Miškų jų ieško, sėdi ramūs kanapyne.

Tradavimai kai eina, kovos, užpuolimai,

Pirmiausia kanapyną priešų pusės ima,

Nes tęsiasi dažniausiai iki rūmų sienų,

Ir ta pozicija masina tad kiekvieną,

O apyniai taip pat ten auga paliai taką,

Tad galima ir slėptis ir daryt ataką.

Protazas nors drąsus, o kiek bijoti ėmė,

Nes kvapas augalo nelaimę kartais lėmė;

Ir šauklio prietykius galvoj kartot pradėjo,

Kuriems kanapės liudininkais būt galėjo;

Kaip kartą jam Telšių bajoras Dzindolietas,

Atstatęs stačiai į krūtinę pištalietą,

Įsakė pastalėj išamsėt pašaukimą,

Ir Šaukliui teko siekt kanapių apgynimo;

Paskui didingas Volodkovičius, įpaikęs,

Neklausęs tribunolų, seimelius išvaikęs,

Sudraskė pašaukimą valdišką vos gavęs,

O aidukus lazdoms prie durų apginklavęs,

Laikydamas ties galva nuogą kalaviją

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.