Ponas Tadas241-248 psl. · apie 25 min.
Šeštoji knyga. Bajorų kaimas49% kūrinio
241 psl.

»Te bus palaimintos tos lūpos, kur pasako

Mums tai! – Teisėjas tarė vos atgaudams kvapą. –

Nesigailėsi, Kirmine, vargų kelionės,

Nesigailės ir vienuolynas; Jūs Malonė

Gaus du šimtu avių jo naudai; dar patyriau,

Sartuką mano mėgsti ir bėruką gyrei,

Tai juos tau į vežimą šiandien įkinkysiu;

Prašyk ko nori šiandien, o neatsakysiu!

Bet liauk kalbėt apie tą su Grafu dalyką;

Mane užgavo, iššaukimas jau įvyko;

Taika netiktų!«

Kunigas rankas užlaužė,

Akis įbedęs į Teisėją, susigraužęs,

Pasakė: »Kai Napoleonas mus vaduoja,

Pasaulis dreba, tu čia procesą planuoji?

Ir tu rankas sudėjęs lauksi sau ramiausiai,

Kai reikia veikti?« – »Veikti? kaip..?« Teisėjas klausia.

»Tai iš manų akių tu dar nesužinojai?

Širdis dar tyli? Broli! jei dar nenustojo

Soplicų kraujas tavo gyslomis tekėti,

242 psl.

Prancūzams teks juk tau kovose jų padėti...

O jei čia užpakaly gimtų sukilimas?

Kaip rodos? Lietuvoj skrajot te Vytis ima,

Lokys Žemaičiuos! Jei tik tūkstantis koks stotų

Prieš Maskolius ir užpakaly jei kovotų,

Tai sukilimo gaisras jau šalyj liepsnotų,

Jei mes Maskoliams ginklais atimtais ginkluoti

Pasveikintume tuos, kur eis mūs išvaduoti?!..

Toliau! Napoleonas, mūs susibūrimą

Matydams, klausia: Kas čia? šaukiam: Sukilimas,

Šviesiausias Ciesoriau, tai Lietuva kariauja!

Toliau dar kliausia: Kas kariams tiems vadovauja?

Teisėjas vadovauja tiems kariams, Soplica;

Ir kas paskiau prikišt išdrįstų Targovicą?

Brolau! kol Paneriams būt, Nemunui tekėti,

Tol Lietuvoj Soplicų vardą teks girdėti,

Jogailos sostinė ainiams net tolimiesiems

Kartos ir rodys pirštais: teko jiems pirmiesiems,

Soplicoms, padaryt mūs laisvei sukilimą!«

Teisėjas čia: »Netrokštu vien tik pagerbimo,

243 psl.

Man pagyrimai nelabai kada rūpėjo;

Dievaž, prie brolio nuodėmių neprisidėjau,

Nemėgau niekada politika sielotis,

Tarnaudamas ariu tad savo žemės plotus.

Bet aš bajoras, garbę mūs tad restauruočiau,

Dar Lenkas, tad ir gyvastį net atiduočiau,

Net vėlę. Kalaviją neperkaip vartojau,

Tačiau kai kas ir mano jėgą sužinojo;

Toli net žino, kad seimeliuos paskutiniuos

Į dvikovą du broliu Buzviku vadinęs

Esu, kurie... – Bet niekis. Tamsta kaip manytum?

Ar tuos pulkus tuojau mums reiktų sudaryti?

Šaulių netrūks; o parako turiu į valią,

Patrankas dar kelias klebonas duoti gali,

Jo užslėptas; O Jankelis tai duot galėtų

Ir durklų (sakės man, kad duotų, jei reikėtų);

Durklus tuos parvežė slaptai iš Karaliaučiaus;

Juos įtaisyt paliepčiau, kai tiktai išgaučiau...

Bajorai sės į žirgus, ir kovot pradėsim,

O aš ir brolvaikis – vadai, gal sugebėsim!«

244 psl.

»O lenkų krauje! – čia sušuko Bernardinas

Ir puldams prie Teisėjo jį apsikabino. –

Sūnau Soplicų! Dievo tad valia tebūna,

Nuplausi nuodėmes tu brolio, to klajūno!

Aukštai aš vertinau, gerbiau tave ik šiolei,

Dabar gi myliu taip, lyg esam mudu broliai!

Paruošim kovai viską, bet sukilt palauksim,

Aš pats nuskirsiu vietą ir kovon pašauksiu.

Žinau, kad caras siuntė pas Napoleoną

Taikos prašyti savo patikimus žmones,

Bet kunigaikštis Juozas sakos iš Biniono,

Prancūzo, kurs yra prie ciesoriaus Taryboj,

Girdėjęs, niekas neišeisią iš derybų,

Ir būsiąs karas. Pasiuntė mane žvalgybon

Prie Jūsų kunigaikštis, kad Lietuviai vyktų

Į kovą ir Napoleoną pasitiktų,

Kaip tinka, kad sesers Lenkijos reikalautų,

Norėdami drauge Respublikai tarnauti.

Tik brolis su Grafu tegu taikingai deras –

Keistuolis jis, fantastas, bet drauge ir geras

245 psl.

Sūnus Tėvynės; mums toksai bus reikalingas,

Nes tie keistuoliai revoliucijai naudingi,

Žinau iš prityrimo; juk gerai tarnauja

Kvailiai net, jei protingai jiems tik vadovauja.

O Grafas ponas, tur bajorų pagerbimą,

Visi sukils, jei jis pritaps prie sukilimo;

Žinodams turtą jo, bajoras pasakytų:

Dalykas tikras, jei jau ponai čia matyti.

Prie jo skubu«. – »Te pirmas, tarė čia Teisėjas,

Mane aplanko, atsiprašo čia atėjęs;

Juk aš senesnis, ir tarnybai pagerbimas!

O kai del proceso, arbitrų bus sprendimas«...

Vienuolis jau už durų. »Na, laimingo kelio!« –

Teisėjas tarė.

Kunigas gi jau bričkelėj

Sėdėjo, jau vadžias patraukė, sušmigojo,

Bričkelė sudardėjo, dulkės ją užklojo.

Tik kartais briūnu užsmaukta galva vienuolio

Iš dulkių kyštelėjus vėl ūkuos prapuola.

Šauklys pašaukti Grafą jau senai išėjo.

246 psl.

Kaip lapė kvapą lašinių kai uostinėja,

Pribėgusi, šaulių ji pinkles greit pamato,

Atsitupia, prieš vėją uodegą pastato,

Tuoj ima ji domingai vėją tyrinėti

Ir klausia jo, ar nuodų ten nėra padėta:

Per pievas ir javus, aplink namus apsuko

Apsimesdams; dar rankoj ilgą lazdą suko,

Lyg rodydamas ėdant gyvulius lankoje,

Ir laviruodams taip darže staiga sustojo;

Pasilenkė ir griežlę, rodės, nor pavyti,

Bet drykt į kanapes ir jo jau nematyti.

Tarp tų suaugusių paliai namus kanapių

Suranda žvėrys, žmonės tarp tankiųjų lapų

Sau priebėgą. Zuikys, pakeltas iš kopūstų

Pašokęs tuoj kanapėse suranda būstą,

Nes šunes del tankumo ten negal landyti,

O del kvapų negal jo vietą numanyti.

Kanapėse ir dvaro tarnas greit išnyksta

Ir sėdi, kolei ponas atsileis, jei pyksta,

Ir net bėgliai rekrūtai, kai valdžia tankynėj

247 psl.

Miškų jų ieško, sėdi ramūs kanapyne.

Tradavimai kai eina, kovos, užpuolimai,

Pirmiausia kanapyną priešų pusės ima,

Nes tęsiasi dažniausiai iki rūmų sienų,

Ir ta pozicija masina tad kiekvieną,

O apyniai taip pat ten auga paliai taką,

Tad galima ir slėptis ir daryt ataką.

Protazas nors drąsus, o kiek bijoti ėmė,

Nes kvapas augalo nelaimę kartais lėmė;

Ir šauklio prietykius galvoj kartot pradėjo,

Kuriems kanapės liudininkais būt galėjo;

Kaip kartą jam Telšių bajoras Dzindolietas,

Atstatęs stačiai į krūtinę pištalietą,

Įsakė pastalėj išamsėt pašaukimą,

Ir Šaukliui teko siekt kanapių apgynimo;

Paskui didingas Volodkovičius, įpaikęs,

Neklausęs tribunolų, seimelius išvaikęs,

Sudraskė pašaukimą valdišką vos gavęs,

O aidukus lazdoms prie durų apginklavęs,

Laikydamas ties galva nuogą kalaviją

248 psl.

Suriko: Šauklį perkirsiu, jei popierio neryja!

Šauklys kramtyt, bijodamas baisaus jo būdo;

Bet nusitaikęs tuoj į kanapes įsprūdo.

Tiesa, jau tais laikais nebuvo papratimo

Ginklu atsisakyt nuo Šauklio pašaukimo,

Ir Šauklį, jei iškolioja, tai jau daugiausia;

Tačiau Protazas nežinojo tų naujausių

Madų, nes savo pareigų senai jau nėjo.

Nors siūlėsi dažnai pasitarnaut Teisėjui,

Tačiau Teisėjas, gerbdamas žilus jo plaukus,

Atsakinėjo; šiandien tik Šauklys sulaukė

Pasitarnauti, nes skubu.

Šauklys dar dairos, –

Ramu aplink – kanapių ir žolių įvairūs

Kvapai jam duria nosį, tuos kvapus tad tiria

Ir lapuos kaip žvejys akymirkai nunyra;

Pakėlė galvą – vėl ramu – tad įdomaujas

Langais – ramu – akims į rūmų vidų šauja, –

Ir ten ramu, – tad per gonkas jau be bailumo

Įeina – tuščia ten, lyg tuos užkeiktuos rūmuos.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kodėl Kirminas skuba pas Grafą ir kaip jis šį jaunuolį vertina?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Teisėjui sutikus kelti bajorus, Kirminas nori, kad Soplicos su Grafu susitaikytų. Grafą jis vadina keistuoliu ir fantastu, bet kartu geru Tėvynės sūnumi. Vienuolis šaltai skaičiuoja: tokie keistuoliai „revoliucijai naudingi“, o kai prie sukilimo prisidės turtingas ponas, bajorai patikės, kad reikalas rimtas. Teisėjas tuo tarpu reikalauja, kad Grafas pirmas jį aplankytų ir atsiprašytų.

Rašiniui: Istorija

2. Kaip Kirminas nori panaudoti Napoleono žygį ir kodėl Teisėjas iš pradžių nesutinka taikytis su Grafu?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Kirminas praneša, kad Napoleonas su didžiule armija ir lenkų pulkais artėja prie Nemuno: „Tuoj pereis Nemuną – ir vėl atgims Tėvynė!“ Jis nori, kad Teisėjas sukeltų bajorus rusų užnugaryje ir kad sukilimą pradėtų Soplicos, tada niekas nebeprikištų jiems Targovicos. Teisėjas pravirksta ir sutinka, bet taikytis su Grafu atsisako: „Soplicos nesitaiko“. Garbė ir senas kivirčas jam svarbesni už vienuolio patarimą; jis tik sutinka, kad Grafas pirmas atsiprašytų, o bylą spręstų arbitrai.

Rašiniui: TėvynėIšdidumas

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.