Kaip lapė kvapą lašinių kai uostinėja,
Pribėgusi, šaulių ji pinkles greit pamato,
Atsitupia, prieš vėją uodegą pastato,
Tuoj ima ji domingai vėją tyrinėti
Ir klausia jo, ar nuodų ten nėra padėta:
Per pievas ir javus, aplink namus apsuko
Apsimesdams; dar rankoj ilgą lazdą suko,
Lyg rodydamas ėdant gyvulius lankoje,
Ir laviruodams taip darže staiga sustojo;
Pasilenkė ir griežlę, rodės, nor pavyti,
Bet drykt į kanapes ir jo jau nematyti.
Tarp tų suaugusių paliai namus kanapių
Suranda žvėrys, žmonės tarp tankiųjų lapų
Sau priebėgą. Zuikys, pakeltas iš kopūstų
Pašokęs tuoj kanapėse suranda būstą,
Nes šunes del tankumo ten negal landyti,
O del kvapų negal jo vietą numanyti.
Kanapėse ir dvaro tarnas greit išnyksta
Ir sėdi, kolei ponas atsileis, jei pyksta,
Ir net bėgliai rekrūtai, kai valdžia tankynėj
Miškų jų ieško, sėdi ramūs kanapyne.
Tradavimai kai eina, kovos, užpuolimai,
Pirmiausia kanapyną priešų pusės ima,
Nes tęsiasi dažniausiai iki rūmų sienų,
Ir ta pozicija masina tad kiekvieną,
O apyniai taip pat ten auga paliai taką,
Tad galima ir slėptis ir daryt ataką.
Protazas nors drąsus, o kiek bijoti ėmė,
Nes kvapas augalo nelaimę kartais lėmė;
Ir šauklio prietykius galvoj kartot pradėjo,
Kuriems kanapės liudininkais būt galėjo;
Kaip kartą jam Telšių bajoras Dzindolietas,
Atstatęs stačiai į krūtinę pištalietą,
Įsakė pastalėj išamsėt pašaukimą,
Ir Šaukliui teko siekt kanapių apgynimo;
Paskui didingas Volodkovičius, įpaikęs,
Neklausęs tribunolų, seimelius išvaikęs,
Sudraskė pašaukimą valdišką vos gavęs,
O aidukus lazdoms prie durų apginklavęs,
Laikydamas ties galva nuogą kalaviją
Suriko: Šauklį perkirsiu, jei popierio neryja!
Šauklys kramtyt, bijodamas baisaus jo būdo;
Bet nusitaikęs tuoj į kanapes įsprūdo.
Tiesa, jau tais laikais nebuvo papratimo
Ginklu atsisakyt nuo Šauklio pašaukimo,
Ir Šauklį, jei iškolioja, tai jau daugiausia;
Tačiau Protazas nežinojo tų naujausių
Madų, nes savo pareigų senai jau nėjo.
Nors siūlėsi dažnai pasitarnaut Teisėjui,
Tačiau Teisėjas, gerbdamas žilus jo plaukus,
Atsakinėjo; šiandien tik Šauklys sulaukė
Pasitarnauti, nes skubu.
Šauklys dar dairos, –
Ramu aplink – kanapių ir žolių įvairūs
Kvapai jam duria nosį, tuos kvapus tad tiria
Ir lapuos kaip žvejys akymirkai nunyra;
Pakėlė galvą – vėl ramu – tad įdomaujas
Langais – ramu – akims į rūmų vidų šauja, –
Ir ten ramu, – tad per gonkas jau be bailumo
Įeina – tuščia ten, lyg tuos užkeiktuos rūmuos.
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.