Miškų jų ieško, sėdi ramūs kanapyne.
Tradavimai kai eina, kovos, užpuolimai,
Pirmiausia kanapyną priešų pusės ima,
Nes tęsiasi dažniausiai iki rūmų sienų,
Ir ta pozicija masina tad kiekvieną,
O apyniai taip pat ten auga paliai taką,
Tad galima ir slėptis ir daryt ataką.
Protazas nors drąsus, o kiek bijoti ėmė,
Nes kvapas augalo nelaimę kartais lėmė;
Ir šauklio prietykius galvoj kartot pradėjo,
Kuriems kanapės liudininkais būt galėjo;
Kaip kartą jam Telšių bajoras Dzindolietas,
Atstatęs stačiai į krūtinę pištalietą,
Įsakė pastalėj išamsėt pašaukimą,
Ir Šaukliui teko siekt kanapių apgynimo;
Paskui didingas Volodkovičius, įpaikęs,
Neklausęs tribunolų, seimelius išvaikęs,
Sudraskė pašaukimą valdišką vos gavęs,
O aidukus lazdoms prie durų apginklavęs,
Laikydamas ties galva nuogą kalaviją
Suriko: Šauklį perkirsiu, jei popierio neryja!
Šauklys kramtyt, bijodamas baisaus jo būdo;
Bet nusitaikęs tuoj į kanapes įsprūdo.
Tiesa, jau tais laikais nebuvo papratimo
Ginklu atsisakyt nuo Šauklio pašaukimo,
Ir Šauklį, jei iškolioja, tai jau daugiausia;
Tačiau Protazas nežinojo tų naujausių
Madų, nes savo pareigų senai jau nėjo.
Nors siūlėsi dažnai pasitarnaut Teisėjui,
Tačiau Teisėjas, gerbdamas žilus jo plaukus,
Atsakinėjo; šiandien tik Šauklys sulaukė
Pasitarnauti, nes skubu.
Šauklys dar dairos, –
Ramu aplink – kanapių ir žolių įvairūs
Kvapai jam duria nosį, tuos kvapus tad tiria
Ir lapuos kaip žvejys akymirkai nunyra;
Pakėlė galvą – vėl ramu – tad įdomaujas
Langais – ramu – akims į rūmų vidų šauja, –
Ir ten ramu, – tad per gonkas jau be bailumo
Įeina – tuščia ten, lyg tuos užkeiktuos rūmuos.
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.