Sūnus Tėvynės; mums toksai bus reikalingas,
Nes tie keistuoliai revoliucijai naudingi,
Žinau iš prityrimo; juk gerai tarnauja
Kvailiai net, jei protingai jiems tik vadovauja.
O Grafas ponas, tur bajorų pagerbimą,
Visi sukils, jei jis pritaps prie sukilimo;
Žinodams turtą jo, bajoras pasakytų:
Dalykas tikras, jei jau ponai čia matyti.
Prie jo skubu«. – »Te pirmas, tarė čia Teisėjas,
Mane aplanko, atsiprašo čia atėjęs;
Juk aš senesnis, ir tarnybai pagerbimas!
O kai del proceso, arbitrų bus sprendimas«...
Vienuolis jau už durų. »Na, laimingo kelio!« –
Teisėjas tarė.
Kunigas gi jau bričkelėj
Sėdėjo, jau vadžias patraukė, sušmigojo,
Bričkelė sudardėjo, dulkės ją užklojo.
Tik kartais briūnu užsmaukta galva vienuolio
Iš dulkių kyštelėjus vėl ūkuos prapuola.
Šauklys pašaukti Grafą jau senai išėjo.
Kaip lapė kvapą lašinių kai uostinėja,
Pribėgusi, šaulių ji pinkles greit pamato,
Atsitupia, prieš vėją uodegą pastato,
Tuoj ima ji domingai vėją tyrinėti
Ir klausia jo, ar nuodų ten nėra padėta:
Per pievas ir javus, aplink namus apsuko
Apsimesdams; dar rankoj ilgą lazdą suko,
Lyg rodydamas ėdant gyvulius lankoje,
Ir laviruodams taip darže staiga sustojo;
Pasilenkė ir griežlę, rodės, nor pavyti,
Bet drykt į kanapes ir jo jau nematyti.
Tarp tų suaugusių paliai namus kanapių
Suranda žvėrys, žmonės tarp tankiųjų lapų
Sau priebėgą. Zuikys, pakeltas iš kopūstų
Pašokęs tuoj kanapėse suranda būstą,
Nes šunes del tankumo ten negal landyti,
O del kvapų negal jo vietą numanyti.
Kanapėse ir dvaro tarnas greit išnyksta
Ir sėdi, kolei ponas atsileis, jei pyksta,
Ir net bėgliai rekrūtai, kai valdžia tankynėj
Miškų jų ieško, sėdi ramūs kanapyne.
Tradavimai kai eina, kovos, užpuolimai,
Pirmiausia kanapyną priešų pusės ima,
Nes tęsiasi dažniausiai iki rūmų sienų,
Ir ta pozicija masina tad kiekvieną,
O apyniai taip pat ten auga paliai taką,
Tad galima ir slėptis ir daryt ataką.
Protazas nors drąsus, o kiek bijoti ėmė,
Nes kvapas augalo nelaimę kartais lėmė;
Ir šauklio prietykius galvoj kartot pradėjo,
Kuriems kanapės liudininkais būt galėjo;
Kaip kartą jam Telšių bajoras Dzindolietas,
Atstatęs stačiai į krūtinę pištalietą,
Įsakė pastalėj išamsėt pašaukimą,
Ir Šaukliui teko siekt kanapių apgynimo;
Paskui didingas Volodkovičius, įpaikęs,
Neklausęs tribunolų, seimelius išvaikęs,
Sudraskė pašaukimą valdišką vos gavęs,
O aidukus lazdoms prie durų apginklavęs,
Laikydamas ties galva nuogą kalaviją
Suriko: Šauklį perkirsiu, jei popierio neryja!
Šauklys kramtyt, bijodamas baisaus jo būdo;
Bet nusitaikęs tuoj į kanapes įsprūdo.
Tiesa, jau tais laikais nebuvo papratimo
Ginklu atsisakyt nuo Šauklio pašaukimo,
Ir Šauklį, jei iškolioja, tai jau daugiausia;
Tačiau Protazas nežinojo tų naujausių
Madų, nes savo pareigų senai jau nėjo.
Nors siūlėsi dažnai pasitarnaut Teisėjui,
Tačiau Teisėjas, gerbdamas žilus jo plaukus,
Atsakinėjo; šiandien tik Šauklys sulaukė
Pasitarnauti, nes skubu.
Šauklys dar dairos, –
Ramu aplink – kanapių ir žolių įvairūs
Kvapai jam duria nosį, tuos kvapus tad tiria
Ir lapuos kaip žvejys akymirkai nunyra;
Pakėlė galvą – vėl ramu – tad įdomaujas
Langais – ramu – akims į rūmų vidų šauja, –
Ir ten ramu, – tad per gonkas jau be bailumo
Įeina – tuščia ten, lyg tuos užkeiktuos rūmuos.
Tuoj ima popierį ir skaito pašaukimą,
Bet štai kas sušnabžda, pajunta pabūgimą
Ir nor pabėgt... bet, žiūri, duryse sustoja
Vienuolis Kirminas! Abu akim vadžioja.
Matyt, kad Grafas kažkur paskubom išvyko,
Nes durys net neuždarytos pasiliko.
Matyt, ginklavosi, nes ant grindų netrūko
Visokių ginklų – šautuvai seni, gaidukai
Ir šaltkalviniai prietaisai aplink matyti,
Pribirę parako; tai šoviniai taisyta.
Gal Grafas paskubom medžiot išsidangino?
Bet kam primėtyta čia ginklų tiek rankinių?
Nulaužtas kalavijas, špaga be temlioko:
Tur būt, čia ginklų buvo sunešta visokių,
Gal atidarė net ir seną ginklų klėtį.
Pirmiausia Kirminas pradėjo žiūrinėti
Ginklus, paskui išėjo dvaro tyrinėti,
Ieškodamas tarnų toms paskuboms suprasti,
Bet jam pasisekė vos bobas dvi surasti.
Jos sakė: ponas su tarnais išsidanginę
Ginkluoti ir kartu visi keliu Dobžinės.
Plačiai Lietuvoje Dobžinės kaimą žino:
Bajorai narsūs, gražios, lieknos ten merginos.
Kadais skaitlingas, nes karalius Jons Trečiasis,
Kai skelbė karą, tai Dobžinė – pats pirmasis
Šešis šimtus pristatė vis narsių bajorų,
Kurie ginkluoti stojo ir iš laisvo noro.
Dabar sumenkę. Jie pirmiau dvaruos magnatų,
Kariuomenėje, užpuolimuos būt paprato,
Tad apie duoną rūpintis mažai reikėjo.
Dabar gi duoną pats sau užsidirbt turėjo,
Kaip ir kaimiečiai! Nenešioja tik milinių,
O baltus trĩnyčius, sagtim juos padabinę,
Šventadieniais kontušai. Kai del bajoraičių, –
Net vargingiausios skyrės nuo ūkininkaičių:
Jų vienos drilikuotos, kitos perkeliuotos,
Be naginių ir bandą gena net batuotos,
Per rugiapiūtę, prie ratelio – pirštiniuotos.
Nuo Lietuvos bajorų skyrės Dobžiniečiai
Kalba ir išvaizda, visu, kas būdą liečia.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Kirminas skuba pas Grafą ir kaip jis šį jaunuolį vertina?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Teisėjui sutikus kelti bajorus, Kirminas nori, kad Soplicos su Grafu susitaikytų. Grafą jis vadina keistuoliu ir fantastu, bet kartu geru Tėvynės sūnumi. Vienuolis šaltai skaičiuoja: tokie keistuoliai „revoliucijai naudingi“, o kai prie sukilimo prisidės turtingas ponas, bajorai patikės, kad reikalas rimtas. Teisėjas tuo tarpu reikalauja, kad Grafas pirmas jį aplankytų ir atsiprašytų.
Rašiniui: Istorija
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.