Ponas Tadas248-250 psl. · apie 10 min.
Šeštoji knyga. Bajorų kaimas50% kūrinio
248 psl.

Suriko: Šauklį perkirsiu, jei popierio neryja!

Šauklys kramtyt, bijodamas baisaus jo būdo;

Bet nusitaikęs tuoj į kanapes įsprūdo.

Tiesa, jau tais laikais nebuvo papratimo

Ginklu atsisakyt nuo Šauklio pašaukimo,

Ir Šauklį, jei iškolioja, tai jau daugiausia;

Tačiau Protazas nežinojo tų naujausių

Madų, nes savo pareigų senai jau nėjo.

Nors siūlėsi dažnai pasitarnaut Teisėjui,

Tačiau Teisėjas, gerbdamas žilus jo plaukus,

Atsakinėjo; šiandien tik Šauklys sulaukė

Pasitarnauti, nes skubu.

Šauklys dar dairos, –

Ramu aplink – kanapių ir žolių įvairūs

Kvapai jam duria nosį, tuos kvapus tad tiria

Ir lapuos kaip žvejys akymirkai nunyra;

Pakėlė galvą – vėl ramu – tad įdomaujas

Langais – ramu – akims į rūmų vidų šauja, –

Ir ten ramu, – tad per gonkas jau be bailumo

Įeina – tuščia ten, lyg tuos užkeiktuos rūmuos.

249 psl.

Tuoj ima popierį ir skaito pašaukimą,

Bet štai kas sušnabžda, pajunta pabūgimą

Ir nor pabėgt... bet, žiūri, duryse sustoja

Vienuolis Kirminas! Abu akim vadžioja.

Matyt, kad Grafas kažkur paskubom išvyko,

Nes durys net neuždarytos pasiliko.

Matyt, ginklavosi, nes ant grindų netrūko

Visokių ginklų – šautuvai seni, gaidukai

Ir šaltkalviniai prietaisai aplink matyti,

Pribirę parako; tai šoviniai taisyta.

Gal Grafas paskubom medžiot išsidangino?

Bet kam primėtyta čia ginklų tiek rankinių?

Nulaužtas kalavijas, špaga be temlioko:

Tur būt, čia ginklų buvo sunešta visokių,

Gal atidarė net ir seną ginklų klėtį.

Pirmiausia Kirminas pradėjo žiūrinėti

Ginklus, paskui išėjo dvaro tyrinėti,

Ieškodamas tarnų toms paskuboms suprasti,

Bet jam pasisekė vos bobas dvi surasti.

Jos sakė: ponas su tarnais išsidanginę

250 psl.

Ginkluoti ir kartu visi keliu Dobžinės.

Plačiai Lietuvoje Dobžinės kaimą žino:

Bajorai narsūs, gražios, lieknos ten merginos.

Kadais skaitlingas, nes karalius Jons Trečiasis,

Kai skelbė karą, tai Dobžinė – pats pirmasis

Šešis šimtus pristatė vis narsių bajorų,

Kurie ginkluoti stojo ir iš laisvo noro.

Dabar sumenkę. Jie pirmiau dvaruos magnatų,

Kariuomenėje, užpuolimuos būt paprato,

Tad apie duoną rūpintis mažai reikėjo.

Dabar gi duoną pats sau užsidirbt turėjo,

Kaip ir kaimiečiai! Nenešioja tik milinių,

O baltus trĩnyčius, sagtim juos padabinę,

Šventadieniais kontušai. Kai del bajoraičių, –

Net vargingiausios skyrės nuo ūkininkaičių:

Jų vienos drilikuotos, kitos perkeliuotos,

Be naginių ir bandą gena net batuotos,

Per rugiapiūtę, prie ratelio – pirštiniuotos.

Nuo Lietuvos bajorų skyrės Dobžiniečiai

Kalba ir išvaizda, visu, kas būdą liečia.

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.