Ponas Tadas249-251 psl. · apie 10 min.
Šeštoji knyga. Bajorų kaimas50% kūrinio
249 psl.

Tuoj ima popierį ir skaito pašaukimą,

Bet štai kas sušnabžda, pajunta pabūgimą

Ir nor pabėgt... bet, žiūri, duryse sustoja

Vienuolis Kirminas! Abu akim vadžioja.

Matyt, kad Grafas kažkur paskubom išvyko,

Nes durys net neuždarytos pasiliko.

Matyt, ginklavosi, nes ant grindų netrūko

Visokių ginklų – šautuvai seni, gaidukai

Ir šaltkalviniai prietaisai aplink matyti,

Pribirę parako; tai šoviniai taisyta.

Gal Grafas paskubom medžiot išsidangino?

Bet kam primėtyta čia ginklų tiek rankinių?

Nulaužtas kalavijas, špaga be temlioko:

Tur būt, čia ginklų buvo sunešta visokių,

Gal atidarė net ir seną ginklų klėtį.

Pirmiausia Kirminas pradėjo žiūrinėti

Ginklus, paskui išėjo dvaro tyrinėti,

Ieškodamas tarnų toms paskuboms suprasti,

Bet jam pasisekė vos bobas dvi surasti.

Jos sakė: ponas su tarnais išsidanginę

250 psl.

Ginkluoti ir kartu visi keliu Dobžinės.

Plačiai Lietuvoje Dobžinės kaimą žino:

Bajorai narsūs, gražios, lieknos ten merginos.

Kadais skaitlingas, nes karalius Jons Trečiasis,

Kai skelbė karą, tai Dobžinė – pats pirmasis

Šešis šimtus pristatė vis narsių bajorų,

Kurie ginkluoti stojo ir iš laisvo noro.

Dabar sumenkę. Jie pirmiau dvaruos magnatų,

Kariuomenėje, užpuolimuos būt paprato,

Tad apie duoną rūpintis mažai reikėjo.

Dabar gi duoną pats sau užsidirbt turėjo,

Kaip ir kaimiečiai! Nenešioja tik milinių,

O baltus trĩnyčius, sagtim juos padabinę,

Šventadieniais kontušai. Kai del bajoraičių, –

Net vargingiausios skyrės nuo ūkininkaičių:

Jų vienos drilikuotos, kitos perkeliuotos,

Be naginių ir bandą gena net batuotos,

Per rugiapiūtę, prie ratelio – pirštiniuotos.

Nuo Lietuvos bajorų skyrės Dobžiniečiai

Kalba ir išvaizda, visu, kas būdą liečia.

251 psl.

Tai tikras lenkų kraujas – jie visi juodplaukiai,

Juodakiai, kumpanosiai ir kaktas suraukę.

Visi jie buvo iš Dobžinės žemės kilę.

Ir Lietuvą, nors kaip Lietuviai, jie pamilo.

Bet kalbą, papročius mozūrų dar užlaikė.

O kai prie krikšto vardą duoti pasitaiko,

Tai patronus parinkti lenkiškus papratę

Ir duoda vardą Baltramiejaus arba Mato.

Sūnus Motiejaus gi vadinas Baltramiejus,

Jei tėvas Baltramiejus, tai sūnus Motiejus;

O Moterys dažniausiai Kachnos ar Marinos.

Ir dėliai to, kad tie vardai vienoki pinas,

Tai pravardžiuoti buvo jie labai prityrę,

Ir priešdėlius turėjo moterys ir vyrai.

Net vyrai kartais pavardes kelias turėjo,

Jei daug prasižengė arba pasižymėjo.

Dažnai bajorą, žinomą vienaip Dobžinėj,

Visai kitu vardu vadindavo kaimynai.

Dobžinę sekdami, bajorai iš aplinkui

Taip pat antrąsias pavardes kaimynams rinko.

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.