Ginkluoti ir kartu visi keliu Dobžinės.
Plačiai Lietuvoje Dobžinės kaimą žino:
Bajorai narsūs, gražios, lieknos ten merginos.
Kadais skaitlingas, nes karalius Jons Trečiasis,
Kai skelbė karą, tai Dobžinė – pats pirmasis
Šešis šimtus pristatė vis narsių bajorų,
Kurie ginkluoti stojo ir iš laisvo noro.
Dabar sumenkę. Jie pirmiau dvaruos magnatų,
Kariuomenėje, užpuolimuos būt paprato,
Tad apie duoną rūpintis mažai reikėjo.
Dabar gi duoną pats sau užsidirbt turėjo,
Kaip ir kaimiečiai! Nenešioja tik milinių,
O baltus trĩnyčius, sagtim juos padabinę,
Šventadieniais kontušai. Kai del bajoraičių, –
Net vargingiausios skyrės nuo ūkininkaičių:
Jų vienos drilikuotos, kitos perkeliuotos,
Be naginių ir bandą gena net batuotos,
Per rugiapiūtę, prie ratelio – pirštiniuotos.
Nuo Lietuvos bajorų skyrės Dobžiniečiai
Kalba ir išvaizda, visu, kas būdą liečia.
Tai tikras lenkų kraujas – jie visi juodplaukiai,
Juodakiai, kumpanosiai ir kaktas suraukę.
Visi jie buvo iš Dobžinės žemės kilę.
Ir Lietuvą, nors kaip Lietuviai, jie pamilo.
Bet kalbą, papročius mozūrų dar užlaikė.
O kai prie krikšto vardą duoti pasitaiko,
Tai patronus parinkti lenkiškus papratę
Ir duoda vardą Baltramiejaus arba Mato.
Sūnus Motiejaus gi vadinas Baltramiejus,
Jei tėvas Baltramiejus, tai sūnus Motiejus;
O Moterys dažniausiai Kachnos ar Marinos.
Ir dėliai to, kad tie vardai vienoki pinas,
Tai pravardžiuoti buvo jie labai prityrę,
Ir priešdėlius turėjo moterys ir vyrai.
Net vyrai kartais pavardes kelias turėjo,
Jei daug prasižengė arba pasižymėjo.
Dažnai bajorą, žinomą vienaip Dobžinėj,
Visai kitu vardu vadindavo kaimynai.
Dobžinę sekdami, bajorai iš aplinkui
Taip pat antrąsias pavardes kaimynams rinko.
Dabar kiekvieną giminę veik pravardžiuoja,
O, kad Dobžinėj kilo, tuo nesivaduoja.
Ten bent reikėjo taip, kitose gi dalyse
Šalies kvailiai tik seka tai, nors ir įgriso.
Motiejų Dobžinietį, kurs visai šeimynai
Lyg vadas buvo, Varpinės Gaidžiu vadino,
Paskui septyniasdešimt ketvirtųjų metų
Laikais save Pašoniu pats vadint paprato.
Pàts Dobžiniečiai Karaliuko vardą davė,
Lietuviai gi jį Mackų Mackum titulavo.
Dobžinės vadas jis, tad jo namai lyg tyčia
Stovėjo paliai smuklę ir greta bažnyčios.
Įtaisymas namų nekam tebuvo vertas:
Nėra kieme net vartų, daržas neaptvertas,
Apleistos daržo lysvės, žolės kuo didžiausios,
Nors tas palivarkas ir buvo ten žymiausias:
Didesnė už kitas pirkia iš vieno šono,
Iš kito seklyčia, net mūrinės raudonos
Jos sienos, klėtis, kluonas, kelnorė ir kūtės,
O kiemas, kaip bajorų daugumos, mažutis;
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Koks žmogus yra Mackus ir ko iš jo tikisi Dobžinės bajorai?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Mackus yra Dobžinės vadas ir gerbiamiausias jos bajoras, turintis daug pravardžių. Jo sodyba apleista, bet joje dar matyti senų kovų žymės. Patarimą jis duodavo retai ir tik svarbiais reikalais, todėl jo žodis vertingas. Bajorai tikisi, kad jis vadovaus puolimui, nes muštis mėgo ir nekentė rusų. Bet rytą senis ramiai gieda giesmę ir šeria triušius, o pasiuntiniams atsako į krikščionišką pasveikinimą ir pakviečia juos į trobą.
Rašiniui: Istorija
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.