Ponas Tadas251-252 psl. · apie 5 min.
Šeštoji knyga. Bajorų kaimas50% kūrinio
251 psl.

Tai tikras lenkų kraujas – jie visi juodplaukiai,

Juodakiai, kumpanosiai ir kaktas suraukę.

Visi jie buvo iš Dobžinės žemės kilę.

Ir Lietuvą, nors kaip Lietuviai, jie pamilo.

Bet kalbą, papročius mozūrų dar užlaikė.

O kai prie krikšto vardą duoti pasitaiko,

Tai patronus parinkti lenkiškus papratę

Ir duoda vardą Baltramiejaus arba Mato.

Sūnus Motiejaus gi vadinas Baltramiejus,

Jei tėvas Baltramiejus, tai sūnus Motiejus;

O Moterys dažniausiai Kachnos ar Marinos.

Ir dėliai to, kad tie vardai vienoki pinas,

Tai pravardžiuoti buvo jie labai prityrę,

Ir priešdėlius turėjo moterys ir vyrai.

Net vyrai kartais pavardes kelias turėjo,

Jei daug prasižengė arba pasižymėjo.

Dažnai bajorą, žinomą vienaip Dobžinėj,

Visai kitu vardu vadindavo kaimynai.

Dobžinę sekdami, bajorai iš aplinkui

Taip pat antrąsias pavardes kaimynams rinko.

252 psl.

Dabar kiekvieną giminę veik pravardžiuoja,

O, kad Dobžinėj kilo, tuo nesivaduoja.

Ten bent reikėjo taip, kitose gi dalyse

Šalies kvailiai tik seka tai, nors ir įgriso.

Motiejų Dobžinietį, kurs visai šeimynai

Lyg vadas buvo, Varpinės Gaidžiu vadino,

Paskui septyniasdešimt ketvirtųjų metų

Laikais save Pašoniu pats vadint paprato.

Pàts Dobžiniečiai Karaliuko vardą davė,

Lietuviai gi jį Mackų Mackum titulavo.

Dobžinės vadas jis, tad jo namai lyg tyčia

Stovėjo paliai smuklę ir greta bažnyčios.

Įtaisymas namų nekam tebuvo vertas:

Nėra kieme net vartų, daržas neaptvertas,

Apleistos daržo lysvės, žolės kuo didžiausios,

Nors tas palivarkas ir buvo ten žymiausias:

Didesnė už kitas pirkia iš vieno šono,

Iš kito seklyčia, net mūrinės raudonos

Jos sienos, klėtis, kluonas, kelnorė ir kūtės,

O kiemas, kaip bajorų daugumos, mažutis;

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Koks žmogus yra Mackus ir ko iš jo tikisi Dobžinės bajorai?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Mackus yra Dobžinės vadas ir gerbiamiausias jos bajoras, turintis daug pravardžių. Jo sodyba apleista, bet joje dar matyti senų kovų žymės. Patarimą jis duodavo retai ir tik svarbiais reikalais, todėl jo žodis vertingas. Bajorai tikisi, kad jis vadovaus puolimui, nes muštis mėgo ir nekentė rusų. Bet rytą senis ramiai gieda giesmę ir šeria triušius, o pasiuntiniams atsako į krikščionišką pasveikinimą ir pakviečia juos į trobą.

Rašiniui: Istorija

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.