Tai tikras lenkų kraujas – jie visi juodplaukiai,
Juodakiai, kumpanosiai ir kaktas suraukę.
Visi jie buvo iš Dobžinės žemės kilę.
Ir Lietuvą, nors kaip Lietuviai, jie pamilo.
Bet kalbą, papročius mozūrų dar užlaikė.
O kai prie krikšto vardą duoti pasitaiko,
Tai patronus parinkti lenkiškus papratę
Ir duoda vardą Baltramiejaus arba Mato.
Sūnus Motiejaus gi vadinas Baltramiejus,
Jei tėvas Baltramiejus, tai sūnus Motiejus;
O Moterys dažniausiai Kachnos ar Marinos.
Ir dėliai to, kad tie vardai vienoki pinas,
Tai pravardžiuoti buvo jie labai prityrę,
Ir priešdėlius turėjo moterys ir vyrai.
Net vyrai kartais pavardes kelias turėjo,
Jei daug prasižengė arba pasižymėjo.
Dažnai bajorą, žinomą vienaip Dobžinėj,
Visai kitu vardu vadindavo kaimynai.
Dobžinę sekdami, bajorai iš aplinkui
Taip pat antrąsias pavardes kaimynams rinko.
Dabar kiekvieną giminę veik pravardžiuoja,
O, kad Dobžinėj kilo, tuo nesivaduoja.
Ten bent reikėjo taip, kitose gi dalyse
Šalies kvailiai tik seka tai, nors ir įgriso.
Motiejų Dobžinietį, kurs visai šeimynai
Lyg vadas buvo, Varpinės Gaidžiu vadino,
Paskui septyniasdešimt ketvirtųjų metų
Laikais save Pašoniu pats vadint paprato.
Pàts Dobžiniečiai Karaliuko vardą davė,
Lietuviai gi jį Mackų Mackum titulavo.
Dobžinės vadas jis, tad jo namai lyg tyčia
Stovėjo paliai smuklę ir greta bažnyčios.
Įtaisymas namų nekam tebuvo vertas:
Nėra kieme net vartų, daržas neaptvertas,
Apleistos daržo lysvės, žolės kuo didžiausios,
Nors tas palivarkas ir buvo ten žymiausias:
Didesnė už kitas pirkia iš vieno šono,
Iš kito seklyčia, net mūrinės raudonos
Jos sienos, klėtis, kluonas, kelnorė ir kūtės,
O kiemas, kaip bajorų daugumos, mažutis;
Pasenę visa bei apgriuvę, ir barzdoti
Stogai apžėlę, perkrypę ir samanoti,
Lyg pieva būtų nešienaujama žalioji.
Ant kluono stogo daržas, rodėsi, kabojo:
Žaliavo dilgės ten, krakusai raudonavo
Ir, pučiant vėjui, smarkiai tie kerai lingavo.
Lizdai visokių paukščių matėsi pakraikėj,
Kregždžių, karvelių, apačioj gi prisilaikė
Ir kralikai, kurie aplink takus išmynė, –
Žodžiu, dvariukas, lyg narvelis kralikinis.
Seniau, matyti, būta tvirto! Žymės liko,
Kad smarkūs užpuolimai ten dažnai įvykę.
Žolėj prie vartų bomba dar ik šiol įstrigus
Senoviškos patrankos, vaiko galvai lygi,
Švedų laikų; kadaisia vartai, jau išnykę,
Ja remdavos, dabar tik ji toj vietoj liko.
Kieme tankynėj metėlių gali atskirti,
Kelis kryžius, kurie pasenę jau pavirtę,
Nešventintoje žemėj; reiškia, palydėti
Į atilsį, sutikę mirtį netikėtą.
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.