Ponas Tadas251-253 psl. · apie 10 min.
Šeštoji knyga. Bajorų kaimas50% kūrinio
251 psl.

Tai tikras lenkų kraujas – jie visi juodplaukiai,

Juodakiai, kumpanosiai ir kaktas suraukę.

Visi jie buvo iš Dobžinės žemės kilę.

Ir Lietuvą, nors kaip Lietuviai, jie pamilo.

Bet kalbą, papročius mozūrų dar užlaikė.

O kai prie krikšto vardą duoti pasitaiko,

Tai patronus parinkti lenkiškus papratę

Ir duoda vardą Baltramiejaus arba Mato.

Sūnus Motiejaus gi vadinas Baltramiejus,

Jei tėvas Baltramiejus, tai sūnus Motiejus;

O Moterys dažniausiai Kachnos ar Marinos.

Ir dėliai to, kad tie vardai vienoki pinas,

Tai pravardžiuoti buvo jie labai prityrę,

Ir priešdėlius turėjo moterys ir vyrai.

Net vyrai kartais pavardes kelias turėjo,

Jei daug prasižengė arba pasižymėjo.

Dažnai bajorą, žinomą vienaip Dobžinėj,

Visai kitu vardu vadindavo kaimynai.

Dobžinę sekdami, bajorai iš aplinkui

Taip pat antrąsias pavardes kaimynams rinko.

252 psl.

Dabar kiekvieną giminę veik pravardžiuoja,

O, kad Dobžinėj kilo, tuo nesivaduoja.

Ten bent reikėjo taip, kitose gi dalyse

Šalies kvailiai tik seka tai, nors ir įgriso.

Motiejų Dobžinietį, kurs visai šeimynai

Lyg vadas buvo, Varpinės Gaidžiu vadino,

Paskui septyniasdešimt ketvirtųjų metų

Laikais save Pašoniu pats vadint paprato.

Pàts Dobžiniečiai Karaliuko vardą davė,

Lietuviai gi jį Mackų Mackum titulavo.

Dobžinės vadas jis, tad jo namai lyg tyčia

Stovėjo paliai smuklę ir greta bažnyčios.

Įtaisymas namų nekam tebuvo vertas:

Nėra kieme net vartų, daržas neaptvertas,

Apleistos daržo lysvės, žolės kuo didžiausios,

Nors tas palivarkas ir buvo ten žymiausias:

Didesnė už kitas pirkia iš vieno šono,

Iš kito seklyčia, net mūrinės raudonos

Jos sienos, klėtis, kluonas, kelnorė ir kūtės,

O kiemas, kaip bajorų daugumos, mažutis;

253 psl.

Pasenę visa bei apgriuvę, ir barzdoti

Stogai apžėlę, perkrypę ir samanoti,

Lyg pieva būtų nešienaujama žalioji.

Ant kluono stogo daržas, rodėsi, kabojo:

Žaliavo dilgės ten, krakusai raudonavo

Ir, pučiant vėjui, smarkiai tie kerai lingavo.

Lizdai visokių paukščių matėsi pakraikėj,

Kregždžių, karvelių, apačioj gi prisilaikė

Ir kralikai, kurie aplink takus išmynė, –

Žodžiu, dvariukas, lyg narvelis kralikinis.

Seniau, matyti, būta tvirto! Žymės liko,

Kad smarkūs užpuolimai ten dažnai įvykę.

Žolėj prie vartų bomba dar ik šiol įstrigus

Senoviškos patrankos, vaiko galvai lygi,

Švedų laikų; kadaisia vartai, jau išnykę,

Ja remdavos, dabar tik ji toj vietoj liko.

Kieme tankynėj metėlių gali atskirti,

Kelis kryžius, kurie pasenę jau pavirtę,

Nešventintoje žemėj; reiškia, palydėti

Į atilsį, sutikę mirtį netikėtą.

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.