Ponas Tadas252-254 psl. · apie 10 min.
Šeštoji knyga. Bajorų kaimas51% kūrinio
252 psl.

Dabar kiekvieną giminę veik pravardžiuoja,

O, kad Dobžinėj kilo, tuo nesivaduoja.

Ten bent reikėjo taip, kitose gi dalyse

Šalies kvailiai tik seka tai, nors ir įgriso.

Motiejų Dobžinietį, kurs visai šeimynai

Lyg vadas buvo, Varpinės Gaidžiu vadino,

Paskui septyniasdešimt ketvirtųjų metų

Laikais save Pašoniu pats vadint paprato.

Pàts Dobžiniečiai Karaliuko vardą davė,

Lietuviai gi jį Mackų Mackum titulavo.

Dobžinės vadas jis, tad jo namai lyg tyčia

Stovėjo paliai smuklę ir greta bažnyčios.

Įtaisymas namų nekam tebuvo vertas:

Nėra kieme net vartų, daržas neaptvertas,

Apleistos daržo lysvės, žolės kuo didžiausios,

Nors tas palivarkas ir buvo ten žymiausias:

Didesnė už kitas pirkia iš vieno šono,

Iš kito seklyčia, net mūrinės raudonos

Jos sienos, klėtis, kluonas, kelnorė ir kūtės,

O kiemas, kaip bajorų daugumos, mažutis;

253 psl.

Pasenę visa bei apgriuvę, ir barzdoti

Stogai apžėlę, perkrypę ir samanoti,

Lyg pieva būtų nešienaujama žalioji.

Ant kluono stogo daržas, rodėsi, kabojo:

Žaliavo dilgės ten, krakusai raudonavo

Ir, pučiant vėjui, smarkiai tie kerai lingavo.

Lizdai visokių paukščių matėsi pakraikėj,

Kregždžių, karvelių, apačioj gi prisilaikė

Ir kralikai, kurie aplink takus išmynė, –

Žodžiu, dvariukas, lyg narvelis kralikinis.

Seniau, matyti, būta tvirto! Žymės liko,

Kad smarkūs užpuolimai ten dažnai įvykę.

Žolėj prie vartų bomba dar ik šiol įstrigus

Senoviškos patrankos, vaiko galvai lygi,

Švedų laikų; kadaisia vartai, jau išnykę,

Ja remdavos, dabar tik ji toj vietoj liko.

Kieme tankynėj metėlių gali atskirti,

Kelis kryžius, kurie pasenę jau pavirtę,

Nešventintoje žemėj; reiškia, palydėti

Į atilsį, sutikę mirtį netikėtą.

254 psl.

Pažvelgęs į namus arčiau, čionai kiekvienas

Išvystų kulkomis išmargintąsias sienas,

Lyg ant tų sienų musių begalės tupėtų;

Ir kiekvienoj dėmėj kulka rąste įdėta.

Pažvelgti į duris, – tai rankenos, net vinys,

Vis pažymėtos kažkokios jėgos plieninės:

Tur būt, čionai mėginta Zigmuntaičių kietis,

Kur viniai galvą nukerta tik prisilietus,

Gal rankenas kapojant plieno jėga tirta.

Ties durims Dobžiniečių herbams vietos skirta;

Bet herbų armatūrą sūriai aplipino,

Ir kregždės dar lizdų aplinkui prikabino.

Namuos, pašiūrėje, arklidės viduryje

Yra dar ginklų, lyg tai būtų sandėlyje.

Pastogėj kabo keturi šalmai didieji,

Dabinę Marsui galvą, o dabar ramieji

Veneros paukščiai, nekalti karveliai tupi.

Arklidėje ties loviu dar kolčūga supas,

Ir tie šarvai tvirti, žieduoti, geležiniai

Prilaiko dobilus, kuriais arkliai maitinas.

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.