Pasenę visa bei apgriuvę, ir barzdoti
Stogai apžėlę, perkrypę ir samanoti,
Lyg pieva būtų nešienaujama žalioji.
Ant kluono stogo daržas, rodėsi, kabojo:
Žaliavo dilgės ten, krakusai raudonavo
Ir, pučiant vėjui, smarkiai tie kerai lingavo.
Lizdai visokių paukščių matėsi pakraikėj,
Kregždžių, karvelių, apačioj gi prisilaikė
Ir kralikai, kurie aplink takus išmynė, –
Žodžiu, dvariukas, lyg narvelis kralikinis.
Seniau, matyti, būta tvirto! Žymės liko,
Kad smarkūs užpuolimai ten dažnai įvykę.
Žolėj prie vartų bomba dar ik šiol įstrigus
Senoviškos patrankos, vaiko galvai lygi,
Švedų laikų; kadaisia vartai, jau išnykę,
Ja remdavos, dabar tik ji toj vietoj liko.
Kieme tankynėj metėlių gali atskirti,
Kelis kryžius, kurie pasenę jau pavirtę,
Nešventintoje žemėj; reiškia, palydėti
Į atilsį, sutikę mirtį netikėtą.
Pažvelgęs į namus arčiau, čionai kiekvienas
Išvystų kulkomis išmargintąsias sienas,
Lyg ant tų sienų musių begalės tupėtų;
Ir kiekvienoj dėmėj kulka rąste įdėta.
Pažvelgti į duris, – tai rankenos, net vinys,
Vis pažymėtos kažkokios jėgos plieninės:
Tur būt, čionai mėginta Zigmuntaičių kietis,
Kur viniai galvą nukerta tik prisilietus,
Gal rankenas kapojant plieno jėga tirta.
Ties durims Dobžiniečių herbams vietos skirta;
Bet herbų armatūrą sūriai aplipino,
Ir kregždės dar lizdų aplinkui prikabino.
Namuos, pašiūrėje, arklidės viduryje
Yra dar ginklų, lyg tai būtų sandėlyje.
Pastogėj kabo keturi šalmai didieji,
Dabinę Marsui galvą, o dabar ramieji
Veneros paukščiai, nekalti karveliai tupi.
Arklidėje ties loviu dar kolčūga supas,
Ir tie šarvai tvirti, žieduoti, geležiniai
Prilaiko dobilus, kuriais arkliai maitinas.
Virtuvėje iš durklų sumani virėja
Pasidaryt trikojų ir menčių suspėjo;
Pagrobtu Vienos bunčuku jau girnas kala.
Žodžiu, karingam Marsui Ceres daro galą,
Ir su Pomona, Flora ir Vertumnu, naują
Užvedus Dobžinskiuose tvarką, viešpatauja.
Bet šiandien nusileisti deivės jau ketina:
Sugrįžta Marsas.
Švintant radosi Dobžinėj
Pasiuntinys ant žirgo; ardo ramią tylą,
Lyg šauktų baudžiavon. Bajorai broliai kyla,
Ramiose gatvėse jau daros sujudimas,
Net smuklėj, klebonijoj jau judėti ima.
Bėgioja, tartum, kas čia bus? norėtų klausti.
Senieji tariasi, jaunieji arklius kausto,
Vaikai tik laksto, šnabždas moterys, merginos,
Matytis noras muštis, bet su kuo – nežino.
Tur laukt nenorom. O klebono kambaryje
Tarybos ilgos eina ginčų sūkuryje,
Ir tik visiems supratus, kad netinka bartis,
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Koks žmogus yra Mackus ir ko iš jo tikisi Dobžinės bajorai?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Mackus yra Dobžinės vadas ir gerbiamiausias jos bajoras, turintis daug pravardžių. Jo sodyba apleista, bet joje dar matyti senų kovų žymės. Patarimą jis duodavo retai ir tik svarbiais reikalais, todėl jo žodis vertingas. Bajorai tikisi, kad jis vadovaus puolimui, nes muštis mėgo ir nekentė rusų. Bet rytą senis ramiai gieda giesmę ir šeria triušius, o pasiuntiniams atsako į krikščionišką pasveikinimą ir pakviečia juos į trobą.
Rašiniui: Istorija
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.