Tuoj ima popierį ir skaito pašaukimą,
Bet štai kas sušnabžda, pajunta pabūgimą
Ir nor pabėgt... bet, žiūri, duryse sustoja
Vienuolis Kirminas! Abu akim vadžioja.
Matyt, kad Grafas kažkur paskubom išvyko,
Nes durys net neuždarytos pasiliko.
Matyt, ginklavosi, nes ant grindų netrūko
Visokių ginklų – šautuvai seni, gaidukai
Ir šaltkalviniai prietaisai aplink matyti,
Pribirę parako; tai šoviniai taisyta.
Gal Grafas paskubom medžiot išsidangino?
Bet kam primėtyta čia ginklų tiek rankinių?
Nulaužtas kalavijas, špaga be temlioko:
Tur būt, čia ginklų buvo sunešta visokių,
Gal atidarė net ir seną ginklų klėtį.
Pirmiausia Kirminas pradėjo žiūrinėti
Ginklus, paskui išėjo dvaro tyrinėti,
Ieškodamas tarnų toms paskuboms suprasti,
Bet jam pasisekė vos bobas dvi surasti.
Jos sakė: ponas su tarnais išsidanginę
Ginkluoti ir kartu visi keliu Dobžinės.
Plačiai Lietuvoje Dobžinės kaimą žino:
Bajorai narsūs, gražios, lieknos ten merginos.
Kadais skaitlingas, nes karalius Jons Trečiasis,
Kai skelbė karą, tai Dobžinė – pats pirmasis
Šešis šimtus pristatė vis narsių bajorų,
Kurie ginkluoti stojo ir iš laisvo noro.
Dabar sumenkę. Jie pirmiau dvaruos magnatų,
Kariuomenėje, užpuolimuos būt paprato,
Tad apie duoną rūpintis mažai reikėjo.
Dabar gi duoną pats sau užsidirbt turėjo,
Kaip ir kaimiečiai! Nenešioja tik milinių,
O baltus trĩnyčius, sagtim juos padabinę,
Šventadieniais kontušai. Kai del bajoraičių, –
Net vargingiausios skyrės nuo ūkininkaičių:
Jų vienos drilikuotos, kitos perkeliuotos,
Be naginių ir bandą gena net batuotos,
Per rugiapiūtę, prie ratelio – pirštiniuotos.
Nuo Lietuvos bajorų skyrės Dobžiniečiai
Kalba ir išvaizda, visu, kas būdą liečia.
Tai tikras lenkų kraujas – jie visi juodplaukiai,
Juodakiai, kumpanosiai ir kaktas suraukę.
Visi jie buvo iš Dobžinės žemės kilę.
Ir Lietuvą, nors kaip Lietuviai, jie pamilo.
Bet kalbą, papročius mozūrų dar užlaikė.
O kai prie krikšto vardą duoti pasitaiko,
Tai patronus parinkti lenkiškus papratę
Ir duoda vardą Baltramiejaus arba Mato.
Sūnus Motiejaus gi vadinas Baltramiejus,
Jei tėvas Baltramiejus, tai sūnus Motiejus;
O Moterys dažniausiai Kachnos ar Marinos.
Ir dėliai to, kad tie vardai vienoki pinas,
Tai pravardžiuoti buvo jie labai prityrę,
Ir priešdėlius turėjo moterys ir vyrai.
Net vyrai kartais pavardes kelias turėjo,
Jei daug prasižengė arba pasižymėjo.
Dažnai bajorą, žinomą vienaip Dobžinėj,
Visai kitu vardu vadindavo kaimynai.
Dobžinę sekdami, bajorai iš aplinkui
Taip pat antrąsias pavardes kaimynams rinko.
Dabar kiekvieną giminę veik pravardžiuoja,
O, kad Dobžinėj kilo, tuo nesivaduoja.
Ten bent reikėjo taip, kitose gi dalyse
Šalies kvailiai tik seka tai, nors ir įgriso.
Motiejų Dobžinietį, kurs visai šeimynai
Lyg vadas buvo, Varpinės Gaidžiu vadino,
Paskui septyniasdešimt ketvirtųjų metų
Laikais save Pašoniu pats vadint paprato.
Pàts Dobžiniečiai Karaliuko vardą davė,
Lietuviai gi jį Mackų Mackum titulavo.
Dobžinės vadas jis, tad jo namai lyg tyčia
Stovėjo paliai smuklę ir greta bažnyčios.
Įtaisymas namų nekam tebuvo vertas:
Nėra kieme net vartų, daržas neaptvertas,
Apleistos daržo lysvės, žolės kuo didžiausios,
Nors tas palivarkas ir buvo ten žymiausias:
Didesnė už kitas pirkia iš vieno šono,
Iš kito seklyčia, net mūrinės raudonos
Jos sienos, klėtis, kluonas, kelnorė ir kūtės,
O kiemas, kaip bajorų daugumos, mažutis;
Pasenę visa bei apgriuvę, ir barzdoti
Stogai apžėlę, perkrypę ir samanoti,
Lyg pieva būtų nešienaujama žalioji.
Ant kluono stogo daržas, rodėsi, kabojo:
Žaliavo dilgės ten, krakusai raudonavo
Ir, pučiant vėjui, smarkiai tie kerai lingavo.
Lizdai visokių paukščių matėsi pakraikėj,
Kregždžių, karvelių, apačioj gi prisilaikė
Ir kralikai, kurie aplink takus išmynė, –
Žodžiu, dvariukas, lyg narvelis kralikinis.
Seniau, matyti, būta tvirto! Žymės liko,
Kad smarkūs užpuolimai ten dažnai įvykę.
Žolėj prie vartų bomba dar ik šiol įstrigus
Senoviškos patrankos, vaiko galvai lygi,
Švedų laikų; kadaisia vartai, jau išnykę,
Ja remdavos, dabar tik ji toj vietoj liko.
Kieme tankynėj metėlių gali atskirti,
Kelis kryžius, kurie pasenę jau pavirtę,
Nešventintoje žemėj; reiškia, palydėti
Į atilsį, sutikę mirtį netikėtą.
Pažvelgęs į namus arčiau, čionai kiekvienas
Išvystų kulkomis išmargintąsias sienas,
Lyg ant tų sienų musių begalės tupėtų;
Ir kiekvienoj dėmėj kulka rąste įdėta.
Pažvelgti į duris, – tai rankenos, net vinys,
Vis pažymėtos kažkokios jėgos plieninės:
Tur būt, čionai mėginta Zigmuntaičių kietis,
Kur viniai galvą nukerta tik prisilietus,
Gal rankenas kapojant plieno jėga tirta.
Ties durims Dobžiniečių herbams vietos skirta;
Bet herbų armatūrą sūriai aplipino,
Ir kregždės dar lizdų aplinkui prikabino.
Namuos, pašiūrėje, arklidės viduryje
Yra dar ginklų, lyg tai būtų sandėlyje.
Pastogėj kabo keturi šalmai didieji,
Dabinę Marsui galvą, o dabar ramieji
Veneros paukščiai, nekalti karveliai tupi.
Arklidėje ties loviu dar kolčūga supas,
Ir tie šarvai tvirti, žieduoti, geležiniai
Prilaiko dobilus, kuriais arkliai maitinas.
Virtuvėje iš durklų sumani virėja
Pasidaryt trikojų ir menčių suspėjo;
Pagrobtu Vienos bunčuku jau girnas kala.
Žodžiu, karingam Marsui Ceres daro galą,
Ir su Pomona, Flora ir Vertumnu, naują
Užvedus Dobžinskiuose tvarką, viešpatauja.
Bet šiandien nusileisti deivės jau ketina:
Sugrįžta Marsas.
Švintant radosi Dobžinėj
Pasiuntinys ant žirgo; ardo ramią tylą,
Lyg šauktų baudžiavon. Bajorai broliai kyla,
Ramiose gatvėse jau daros sujudimas,
Net smuklėj, klebonijoj jau judėti ima.
Bėgioja, tartum, kas čia bus? norėtų klausti.
Senieji tariasi, jaunieji arklius kausto,
Vaikai tik laksto, šnabždas moterys, merginos,
Matytis noras muštis, bet su kuo – nežino.
Tur laukt nenorom. O klebono kambaryje
Tarybos ilgos eina ginčų sūkuryje,
Ir tik visiems supratus, kad netinka bartis,
Į senį Mackų kreipias, kad jis žodį tartų.
Aštuntą dešimtį jau senis Mackus varė,
Neaukštas, tvirtas dar, konfederatas Baro.
Gerai jo priešai ir draugai ik šiol dar žino,
Jo ranką tvirtą, kalaviją Damaskinį,
Kuriuo durklus kapojo, jei kur teko būti
Kovoj, kurį juokams vadino jis »rykštutė«.
Paskui konfederatas už karalių laikės,
Su iždininku Tyzenhauzu susitaikė;
Bet tik karaliui Targovicoj dalyvauti
Pradėjus, Mackus liovėsi tuoj jam tarnauti.
Todel, kad partijų jisai tiek daug apsuko,
Pradėta jį vadinti Varpinės Gaiduku,
Nes kraipės kaip gaidukas, kur tik vėjas pūtė.
Sunku atspėti priežastis, visaip gal būti:
Perdaug gal Mackus mėgo dalyvaut kovoje,
Vienoj nepasisekus, gal kitos ieškojo?
Gal gers politikas ir laiko dvasią jautė,
Ten ėjo, kur Tėvynei gautų patarnauti?
Kas žino! Tikra tik, kad niekad nemasino
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Koks žmogus yra Mackus ir ko iš jo tikisi Dobžinės bajorai?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Mackus yra Dobžinės vadas ir gerbiamiausias jos bajoras, turintis daug pravardžių. Jo sodyba apleista, bet joje dar matyti senų kovų žymės. Patarimą jis duodavo retai ir tik svarbiais reikalais, todėl jo žodis vertingas. Bajorai tikisi, kad jis vadovaus puolimui, nes muštis mėgo ir nekentė rusų. Bet rytą senis ramiai gieda giesmę ir šeria triušius, o pasiuntiniams atsako į krikščionišką pasveikinimą ir pakviečia juos į trobą.
Rašiniui: Istorija
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.