Pažvelgęs į namus arčiau, čionai kiekvienas
Išvystų kulkomis išmargintąsias sienas,
Lyg ant tų sienų musių begalės tupėtų;
Ir kiekvienoj dėmėj kulka rąste įdėta.
Pažvelgti į duris, – tai rankenos, net vinys,
Vis pažymėtos kažkokios jėgos plieninės:
Tur būt, čionai mėginta Zigmuntaičių kietis,
Kur viniai galvą nukerta tik prisilietus,
Gal rankenas kapojant plieno jėga tirta.
Ties durims Dobžiniečių herbams vietos skirta;
Bet herbų armatūrą sūriai aplipino,
Ir kregždės dar lizdų aplinkui prikabino.
Namuos, pašiūrėje, arklidės viduryje
Yra dar ginklų, lyg tai būtų sandėlyje.
Pastogėj kabo keturi šalmai didieji,
Dabinę Marsui galvą, o dabar ramieji
Veneros paukščiai, nekalti karveliai tupi.
Arklidėje ties loviu dar kolčūga supas,
Ir tie šarvai tvirti, žieduoti, geležiniai
Prilaiko dobilus, kuriais arkliai maitinas.
Virtuvėje iš durklų sumani virėja
Pasidaryt trikojų ir menčių suspėjo;
Pagrobtu Vienos bunčuku jau girnas kala.
Žodžiu, karingam Marsui Ceres daro galą,
Ir su Pomona, Flora ir Vertumnu, naują
Užvedus Dobžinskiuose tvarką, viešpatauja.
Bet šiandien nusileisti deivės jau ketina:
Sugrįžta Marsas.
Švintant radosi Dobžinėj
Pasiuntinys ant žirgo; ardo ramią tylą,
Lyg šauktų baudžiavon. Bajorai broliai kyla,
Ramiose gatvėse jau daros sujudimas,
Net smuklėj, klebonijoj jau judėti ima.
Bėgioja, tartum, kas čia bus? norėtų klausti.
Senieji tariasi, jaunieji arklius kausto,
Vaikai tik laksto, šnabždas moterys, merginos,
Matytis noras muštis, bet su kuo – nežino.
Tur laukt nenorom. O klebono kambaryje
Tarybos ilgos eina ginčų sūkuryje,
Ir tik visiems supratus, kad netinka bartis,
Į senį Mackų kreipias, kad jis žodį tartų.
Aštuntą dešimtį jau senis Mackus varė,
Neaukštas, tvirtas dar, konfederatas Baro.
Gerai jo priešai ir draugai ik šiol dar žino,
Jo ranką tvirtą, kalaviją Damaskinį,
Kuriuo durklus kapojo, jei kur teko būti
Kovoj, kurį juokams vadino jis »rykštutė«.
Paskui konfederatas už karalių laikės,
Su iždininku Tyzenhauzu susitaikė;
Bet tik karaliui Targovicoj dalyvauti
Pradėjus, Mackus liovėsi tuoj jam tarnauti.
Todel, kad partijų jisai tiek daug apsuko,
Pradėta jį vadinti Varpinės Gaiduku,
Nes kraipės kaip gaidukas, kur tik vėjas pūtė.
Sunku atspėti priežastis, visaip gal būti:
Perdaug gal Mackus mėgo dalyvaut kovoje,
Vienoj nepasisekus, gal kitos ieškojo?
Gal gers politikas ir laiko dvasią jautė,
Ten ėjo, kur Tėvynei gautų patarnauti?
Kas žino! Tikra tik, kad niekad nemasino
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.