Ponas Tadas255-257 psl. · apie 10 min.
Šeštoji knyga. Bajorų kaimas51% kūrinio
255 psl.

Virtuvėje iš durklų sumani virėja

Pasidaryt trikojų ir menčių suspėjo;

Pagrobtu Vienos bunčuku jau girnas kala.

Žodžiu, karingam Marsui Ceres daro galą,

Ir su Pomona, Flora ir Vertumnu, naują

Užvedus Dobžinskiuose tvarką, viešpatauja.

Bet šiandien nusileisti deivės jau ketina:

Sugrįžta Marsas.

Švintant radosi Dobžinėj

Pasiuntinys ant žirgo; ardo ramią tylą,

Lyg šauktų baudžiavon. Bajorai broliai kyla,

Ramiose gatvėse jau daros sujudimas,

Net smuklėj, klebonijoj jau judėti ima.

Bėgioja, tartum, kas čia bus? norėtų klausti.

Senieji tariasi, jaunieji arklius kausto,

Vaikai tik laksto, šnabždas moterys, merginos,

Matytis noras muštis, bet su kuo – nežino.

Tur laukt nenorom. O klebono kambaryje

Tarybos ilgos eina ginčų sūkuryje,

Ir tik visiems supratus, kad netinka bartis,

256 psl.

Į senį Mackų kreipias, kad jis žodį tartų.

Aštuntą dešimtį jau senis Mackus varė,

Neaukštas, tvirtas dar, konfederatas Baro.

Gerai jo priešai ir draugai ik šiol dar žino,

Jo ranką tvirtą, kalaviją Damaskinį,

Kuriuo durklus kapojo, jei kur teko būti

Kovoj, kurį juokams vadino jis »rykštutė«.

Paskui konfederatas už karalių laikės,

Su iždininku Tyzenhauzu susitaikė;

Bet tik karaliui Targovicoj dalyvauti

Pradėjus, Mackus liovėsi tuoj jam tarnauti.

Todel, kad partijų jisai tiek daug apsuko,

Pradėta jį vadinti Varpinės Gaiduku,

Nes kraipės kaip gaidukas, kur tik vėjas pūtė.

Sunku atspėti priežastis, visaip gal būti:

Perdaug gal Mackus mėgo dalyvaut kovoje,

Vienoj nepasisekus, gal kitos ieškojo?

Gal gers politikas ir laiko dvasią jautė,

Ten ėjo, kur Tėvynei gautų patarnauti?

Kas žino! Tikra tik, kad niekad nemasino

257 psl.

Jo noras grobio, ar kad garbintų kaimynai,

Ir kad Maskviškių partija jo neviliojo;

Pamatęs net Maskolių, keikė ir putojo.

Maskolių vengdams, žuvus laisvei, niekur nėjo,

Kaip lauže meškinas iki užšils gulėjo.

Drauge tik su Oginskiu paskutinį kartą,

Jasinskiui vadovaujant, jis prie Pragos vartų,

Savąja rykštute stebuklų daug parodė.

Juk žinoma, kad, kai Maskoliai pasirodė,

Pirmasis puolėsi, Pociejui tik pašlijus,

Ir toj kovoj virš dvidešimt žaizdų įgijo.

Manyta juos Lietuvoje nepamatyti,

Bet grįžo juodu, tik kaip rėčiai subadyti.

Pociejus, aukštas ponas ir labai turtingas,

Apdovanot Dobžinskį geidė iškilmingai,

Palivarką turtingą duoti jam ketino

Ir metams pensiją iš tūkstančio auksinių.

Dobžinskis jam atrašė: »Tebūnie Motiejus

Pociejaus geradėjas, o ne jam Pociejus«.

Tad nei palivarko, nei pensijos jis nėmė,

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.