Į senį Mackų kreipias, kad jis žodį tartų.
Aštuntą dešimtį jau senis Mackus varė,
Neaukštas, tvirtas dar, konfederatas Baro.
Gerai jo priešai ir draugai ik šiol dar žino,
Jo ranką tvirtą, kalaviją Damaskinį,
Kuriuo durklus kapojo, jei kur teko būti
Kovoj, kurį juokams vadino jis »rykštutė«.
Paskui konfederatas už karalių laikės,
Su iždininku Tyzenhauzu susitaikė;
Bet tik karaliui Targovicoj dalyvauti
Pradėjus, Mackus liovėsi tuoj jam tarnauti.
Todel, kad partijų jisai tiek daug apsuko,
Pradėta jį vadinti Varpinės Gaiduku,
Nes kraipės kaip gaidukas, kur tik vėjas pūtė.
Sunku atspėti priežastis, visaip gal būti:
Perdaug gal Mackus mėgo dalyvaut kovoje,
Vienoj nepasisekus, gal kitos ieškojo?
Gal gers politikas ir laiko dvasią jautė,
Ten ėjo, kur Tėvynei gautų patarnauti?
Kas žino! Tikra tik, kad niekad nemasino
Jo noras grobio, ar kad garbintų kaimynai,
Ir kad Maskviškių partija jo neviliojo;
Pamatęs net Maskolių, keikė ir putojo.
Maskolių vengdams, žuvus laisvei, niekur nėjo,
Kaip lauže meškinas iki užšils gulėjo.
Drauge tik su Oginskiu paskutinį kartą,
Jasinskiui vadovaujant, jis prie Pragos vartų,
Savąja rykštute stebuklų daug parodė.
Juk žinoma, kad, kai Maskoliai pasirodė,
Pirmasis puolėsi, Pociejui tik pašlijus,
Ir toj kovoj virš dvidešimt žaizdų įgijo.
Manyta juos Lietuvoje nepamatyti,
Bet grįžo juodu, tik kaip rėčiai subadyti.
Pociejus, aukštas ponas ir labai turtingas,
Apdovanot Dobžinskį geidė iškilmingai,
Palivarką turtingą duoti jam ketino
Ir metams pensiją iš tūkstančio auksinių.
Dobžinskis jam atrašė: »Tebūnie Motiejus
Pociejaus geradėjas, o ne jam Pociejus«.
Tad nei palivarko, nei pensijos jis nėmė,
Patsai sau duoną pelnės, nes dar rankos rėmė:
Tai dirbo avilius, tai vaistų ieškinėjo
Galvijams, kurapkavo ir pardavinėjo
Medžioklės grobį.
Buvo gana daug Dobžinėj
Žmonių, mokėjusių rašyt kalba lotynų
Ir pratusių palestroje, gana mokytų,
Turtingesnių už Mackų; bet nė viens, matyti,
Taip gerbiamas nebuvo, kaip senuks žemutis,
Ne tik del to, kad taip garsi ta jo rykštutė,
Bet dėliai to, kad protas jį gilus dabino,
Jis praeitį žinojo Dobžinskių šeimynos,
Žinojo teisę ir kaip reik šeimininkauti.
Žinojo sekretus šaulių ir patarnauti
Mokėjo vaistais, prieštaraujant net klebonui,
Visi kalbėjo, kad jam žinomi net monai.
Tai tikra, kad žinojo, kai tur keistis oras,
Geriau atspėdavo tai negu kalendorius.
Tad nestebėtina, kad ar tai reikia sėti,
Ar kirst rugius, arba pradėt karklus genėti,
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Koks žmogus yra Mackus ir ko iš jo tikisi Dobžinės bajorai?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Mackus yra Dobžinės vadas ir gerbiamiausias jos bajoras, turintis daug pravardžių. Jo sodyba apleista, bet joje dar matyti senų kovų žymės. Patarimą jis duodavo retai ir tik svarbiais reikalais, todėl jo žodis vertingas. Bajorai tikisi, kad jis vadovaus puolimui, nes muštis mėgo ir nekentė rusų. Bet rytą senis ramiai gieda giesmę ir šeria triušius, o pasiuntiniams atsako į krikščionišką pasveikinimą ir pakviečia juos į trobą.
Rašiniui: Istorija
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.