Ponas Tadas257-259 psl. · apie 10 min.
Šeštoji knyga. Bajorų kaimas52% kūrinio
257 psl.

Jo noras grobio, ar kad garbintų kaimynai,

Ir kad Maskviškių partija jo neviliojo;

Pamatęs net Maskolių, keikė ir putojo.

Maskolių vengdams, žuvus laisvei, niekur nėjo,

Kaip lauže meškinas iki užšils gulėjo.

Drauge tik su Oginskiu paskutinį kartą,

Jasinskiui vadovaujant, jis prie Pragos vartų,

Savąja rykštute stebuklų daug parodė.

Juk žinoma, kad, kai Maskoliai pasirodė,

Pirmasis puolėsi, Pociejui tik pašlijus,

Ir toj kovoj virš dvidešimt žaizdų įgijo.

Manyta juos Lietuvoje nepamatyti,

Bet grįžo juodu, tik kaip rėčiai subadyti.

Pociejus, aukštas ponas ir labai turtingas,

Apdovanot Dobžinskį geidė iškilmingai,

Palivarką turtingą duoti jam ketino

Ir metams pensiją iš tūkstančio auksinių.

Dobžinskis jam atrašė: »Tebūnie Motiejus

Pociejaus geradėjas, o ne jam Pociejus«.

Tad nei palivarko, nei pensijos jis nėmė,

258 psl.

Patsai sau duoną pelnės, nes dar rankos rėmė:

Tai dirbo avilius, tai vaistų ieškinėjo

Galvijams, kurapkavo ir pardavinėjo

Medžioklės grobį.

Buvo gana daug Dobžinėj

Žmonių, mokėjusių rašyt kalba lotynų

Ir pratusių palestroje, gana mokytų,

Turtingesnių už Mackų; bet nė viens, matyti,

Taip gerbiamas nebuvo, kaip senuks žemutis,

Ne tik del to, kad taip garsi ta jo rykštutė,

Bet dėliai to, kad protas jį gilus dabino,

Jis praeitį žinojo Dobžinskių šeimynos,

Žinojo teisę ir kaip reik šeimininkauti.

Žinojo sekretus šaulių ir patarnauti

Mokėjo vaistais, prieštaraujant net klebonui,

Visi kalbėjo, kad jam žinomi net monai.

Tai tikra, kad žinojo, kai tur keistis oras,

Geriau atspėdavo tai negu kalendorius.

Tad nestebėtina, kad ar tai reikia sėti,

Ar kirst rugius, arba pradėt karklus genėti,

259 psl.

Ar procesuoti, arba taikiai susitarti, –

Visuomet tekdavo ir Mackui žodis tarti.

Nors senis įtakos tokios visai nemėgo:

Klijentą vos pamatęs jis dažniausiai bėgo

Už durų, kartais net laukan klijentą vijo.

Jo patarimą retas, ne bet kas įgijo;

Tiktai svarbiuose ginčuos ir susitarimuos

Jis duodavo trumpai, bet rimtą patarimą.

Manyta žygy šiam patsai jis dalyvausiąs

Ir net, kad jis bajorams puolant vadovausiąs.

Nes nors ramiai sėdėjo jis namie ik šiolei,

Bet muštis mėgo, ypač nekentė Maskolių.

Dabar kieme senukas vienas vaikštinėjo,

Niūniuodams giesmę: »Aušros žvaigždė užtekėjo«,

Nudžiugęs, kad jau blaivos. Ūkana nekilo

Į aukštį, kaip prieš lietų, jau matyt net šilas,

Bus geras oras. Ūkaną dar vėjas švaistė

Ir lygino, tiktai žoles rasa dar laistė;

Tuo tarpu saulės spinduliai šilti gelsvieji,

Ūkus praskėtę, rasą deimantais apliejo.

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.