Patsai sau duoną pelnės, nes dar rankos rėmė:
Tai dirbo avilius, tai vaistų ieškinėjo
Galvijams, kurapkavo ir pardavinėjo
Medžioklės grobį.
Buvo gana daug Dobžinėj
Žmonių, mokėjusių rašyt kalba lotynų
Ir pratusių palestroje, gana mokytų,
Turtingesnių už Mackų; bet nė viens, matyti,
Taip gerbiamas nebuvo, kaip senuks žemutis,
Ne tik del to, kad taip garsi ta jo rykštutė,
Bet dėliai to, kad protas jį gilus dabino,
Jis praeitį žinojo Dobžinskių šeimynos,
Žinojo teisę ir kaip reik šeimininkauti.
Žinojo sekretus šaulių ir patarnauti
Mokėjo vaistais, prieštaraujant net klebonui,
Visi kalbėjo, kad jam žinomi net monai.
Tai tikra, kad žinojo, kai tur keistis oras,
Geriau atspėdavo tai negu kalendorius.
Tad nestebėtina, kad ar tai reikia sėti,
Ar kirst rugius, arba pradėt karklus genėti,
Ar procesuoti, arba taikiai susitarti, –
Visuomet tekdavo ir Mackui žodis tarti.
Nors senis įtakos tokios visai nemėgo:
Klijentą vos pamatęs jis dažniausiai bėgo
Už durų, kartais net laukan klijentą vijo.
Jo patarimą retas, ne bet kas įgijo;
Tiktai svarbiuose ginčuos ir susitarimuos
Jis duodavo trumpai, bet rimtą patarimą.
Manyta žygy šiam patsai jis dalyvausiąs
Ir net, kad jis bajorams puolant vadovausiąs.
Nes nors ramiai sėdėjo jis namie ik šiolei,
Bet muštis mėgo, ypač nekentė Maskolių.
Dabar kieme senukas vienas vaikštinėjo,
Niūniuodams giesmę: »Aušros žvaigždė užtekėjo«,
Nudžiugęs, kad jau blaivos. Ūkana nekilo
Į aukštį, kaip prieš lietų, jau matyt net šilas,
Bus geras oras. Ūkaną dar vėjas švaistė
Ir lygino, tiktai žoles rasa dar laistė;
Tuo tarpu saulės spinduliai šilti gelsvieji,
Ūkus praskėtę, rasą deimantais apliejo.
Taip Slucko meistrai diržą auksu lietą audžia,
Mergytė staklėse sėdėdama vis spraudžia
Į metmenis šaudyklę, o iš viršaus krinta
Audėjos aukso siūlai, diržo spalvos kinta, –
Taip metmenis ūkų užtraukė žemėj vėjas,
O saulė iš aukštybių dar spalvų įdėjo.
Sens Mackus, baigęs ryto poterius kalbėti,
Jau rengės ūkio darbus paprastus pradėti.
Paėmęs lapų glėbį švilptelėjęs laukė
Subėgant kralikų, kurie tik to telaukė.
Žalioj vejoj jie kaip narcizai sužydėjo,
Tik žemėj baltavo; be to, dar jie turėjo
Akis raudonas, kaip narcizų viduriukai,
Kai, vėjui juos sujudinus, vejoje sukas.
Ant paskutinių kojų klauso jau sustoję,
Dar žiūri; ir staiga ta kaiminė baltoji
Prie senio bėga, nes kopūstlapiai masina,
Prie kojų glaudžiasi, net ant pečių kabinas.
Senukui tam baltam, kaip kralikui patinka
Žiūrėt į juos, kai aplink jį jie susirinkę,
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.