Ponas Tadas258-260 psl. · apie 10 min.
Šeštoji knyga. Bajorų kaimas52% kūrinio
258 psl.

Patsai sau duoną pelnės, nes dar rankos rėmė:

Tai dirbo avilius, tai vaistų ieškinėjo

Galvijams, kurapkavo ir pardavinėjo

Medžioklės grobį.

Buvo gana daug Dobžinėj

Žmonių, mokėjusių rašyt kalba lotynų

Ir pratusių palestroje, gana mokytų,

Turtingesnių už Mackų; bet nė viens, matyti,

Taip gerbiamas nebuvo, kaip senuks žemutis,

Ne tik del to, kad taip garsi ta jo rykštutė,

Bet dėliai to, kad protas jį gilus dabino,

Jis praeitį žinojo Dobžinskių šeimynos,

Žinojo teisę ir kaip reik šeimininkauti.

Žinojo sekretus šaulių ir patarnauti

Mokėjo vaistais, prieštaraujant net klebonui,

Visi kalbėjo, kad jam žinomi net monai.

Tai tikra, kad žinojo, kai tur keistis oras,

Geriau atspėdavo tai negu kalendorius.

Tad nestebėtina, kad ar tai reikia sėti,

Ar kirst rugius, arba pradėt karklus genėti,

259 psl.

Ar procesuoti, arba taikiai susitarti, –

Visuomet tekdavo ir Mackui žodis tarti.

Nors senis įtakos tokios visai nemėgo:

Klijentą vos pamatęs jis dažniausiai bėgo

Už durų, kartais net laukan klijentą vijo.

Jo patarimą retas, ne bet kas įgijo;

Tiktai svarbiuose ginčuos ir susitarimuos

Jis duodavo trumpai, bet rimtą patarimą.

Manyta žygy šiam patsai jis dalyvausiąs

Ir net, kad jis bajorams puolant vadovausiąs.

Nes nors ramiai sėdėjo jis namie ik šiolei,

Bet muštis mėgo, ypač nekentė Maskolių.

Dabar kieme senukas vienas vaikštinėjo,

Niūniuodams giesmę: »Aušros žvaigždė užtekėjo«,

Nudžiugęs, kad jau blaivos. Ūkana nekilo

Į aukštį, kaip prieš lietų, jau matyt net šilas,

Bus geras oras. Ūkaną dar vėjas švaistė

Ir lygino, tiktai žoles rasa dar laistė;

Tuo tarpu saulės spinduliai šilti gelsvieji,

Ūkus praskėtę, rasą deimantais apliejo.

260 psl.

Taip Slucko meistrai diržą auksu lietą audžia,

Mergytė staklėse sėdėdama vis spraudžia

Į metmenis šaudyklę, o iš viršaus krinta

Audėjos aukso siūlai, diržo spalvos kinta, –

Taip metmenis ūkų užtraukė žemėj vėjas,

O saulė iš aukštybių dar spalvų įdėjo.

Sens Mackus, baigęs ryto poterius kalbėti,

Jau rengės ūkio darbus paprastus pradėti.

Paėmęs lapų glėbį švilptelėjęs laukė

Subėgant kralikų, kurie tik to telaukė.

Žalioj vejoj jie kaip narcizai sužydėjo,

Tik žemėj baltavo; be to, dar jie turėjo

Akis raudonas, kaip narcizų viduriukai,

Kai, vėjui juos sujudinus, vejoje sukas.

Ant paskutinių kojų klauso jau sustoję,

Dar žiūri; ir staiga ta kaiminė baltoji

Prie senio bėga, nes kopūstlapiai masina,

Prie kojų glaudžiasi, net ant pečių kabinas.

Senukui tam baltam, kaip kralikui patinka

Žiūrėt į juos, kai aplink jį jie susirinkę,

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.