Ponas Tadas259-261 psl. · apie 10 min.
Šeštoji knyga. Bajorų kaimas52% kūrinio
259 psl.

Ar procesuoti, arba taikiai susitarti, –

Visuomet tekdavo ir Mackui žodis tarti.

Nors senis įtakos tokios visai nemėgo:

Klijentą vos pamatęs jis dažniausiai bėgo

Už durų, kartais net laukan klijentą vijo.

Jo patarimą retas, ne bet kas įgijo;

Tiktai svarbiuose ginčuos ir susitarimuos

Jis duodavo trumpai, bet rimtą patarimą.

Manyta žygy šiam patsai jis dalyvausiąs

Ir net, kad jis bajorams puolant vadovausiąs.

Nes nors ramiai sėdėjo jis namie ik šiolei,

Bet muštis mėgo, ypač nekentė Maskolių.

Dabar kieme senukas vienas vaikštinėjo,

Niūniuodams giesmę: »Aušros žvaigždė užtekėjo«,

Nudžiugęs, kad jau blaivos. Ūkana nekilo

Į aukštį, kaip prieš lietų, jau matyt net šilas,

Bus geras oras. Ūkaną dar vėjas švaistė

Ir lygino, tiktai žoles rasa dar laistė;

Tuo tarpu saulės spinduliai šilti gelsvieji,

Ūkus praskėtę, rasą deimantais apliejo.

260 psl.

Taip Slucko meistrai diržą auksu lietą audžia,

Mergytė staklėse sėdėdama vis spraudžia

Į metmenis šaudyklę, o iš viršaus krinta

Audėjos aukso siūlai, diržo spalvos kinta, –

Taip metmenis ūkų užtraukė žemėj vėjas,

O saulė iš aukštybių dar spalvų įdėjo.

Sens Mackus, baigęs ryto poterius kalbėti,

Jau rengės ūkio darbus paprastus pradėti.

Paėmęs lapų glėbį švilptelėjęs laukė

Subėgant kralikų, kurie tik to telaukė.

Žalioj vejoj jie kaip narcizai sužydėjo,

Tik žemėj baltavo; be to, dar jie turėjo

Akis raudonas, kaip narcizų viduriukai,

Kai, vėjui juos sujudinus, vejoje sukas.

Ant paskutinių kojų klauso jau sustoję,

Dar žiūri; ir staiga ta kaiminė baltoji

Prie senio bėga, nes kopūstlapiai masina,

Prie kojų glaudžiasi, net ant pečių kabinas.

Senukui tam baltam, kaip kralikui patinka

Žiūrėt į juos, kai aplink jį jie susirinkę,

261 psl.

Juos glosto, o kita ranka grūdais masina

Paukščius, ir štai aplinkui žvirblių jau šeimyna.

Senukui vaišės gyvuliukų, žvirblių tiko,

Gėrėjos jais, bet kralikai staiga pranyko,

Pakilo žvirbliai, kažką nauja pastebėję,

O tai nauji svečiai nuo klebonijos ėjo.

Pasiuntiniai tai buvo, vykdė nutarimą

Bajorų: ėjo klausti Mackaus patarimo.

Jie seniui lenkiasi dar vieton neatkakę,

»Te Jėzus Kristus bus pagarbintas«, pasako.

»Per amžių amžius amen«, sako jiems senukas;

O kai sužino reikalą, tai apsisukęs,

Tuoj vedasi į pirkią ir prisėst pakviečia.

Svečiai pasako viską, kas dalyką liečia.

Kieme tuo tarpu vis daugiau bajorų rinkos,

Visi veik Dobžiniečiai, daug ir iš aplinkui

Kaimynų, tai be ginklų, tai gerai ginkluotų,

Atėjusių pėkščiom, raitų ir net važiuotų.

Kieme dar arklius riša prie jaunų beržiukų,

Bet nor žinoti, kas pirkioj, akis ten suka;

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Koks žmogus yra Mackus ir ko iš jo tikisi Dobžinės bajorai?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Mackus yra Dobžinės vadas ir gerbiamiausias jos bajoras, turintis daug pravardžių. Jo sodyba apleista, bet joje dar matyti senų kovų žymės. Patarimą jis duodavo retai ir tik svarbiais reikalais, todėl jo žodis vertingas. Bajorai tikisi, kad jis vadovaus puolimui, nes muštis mėgo ir nekentė rusų. Bet rytą senis ramiai gieda giesmę ir šeria triušius, o pasiuntiniams atsako į krikščionišką pasveikinimą ir pakviečia juos į trobą.

Rašiniui: Istorija

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.