Taip Slucko meistrai diržą auksu lietą audžia,
Mergytė staklėse sėdėdama vis spraudžia
Į metmenis šaudyklę, o iš viršaus krinta
Audėjos aukso siūlai, diržo spalvos kinta, –
Taip metmenis ūkų užtraukė žemėj vėjas,
O saulė iš aukštybių dar spalvų įdėjo.
Sens Mackus, baigęs ryto poterius kalbėti,
Jau rengės ūkio darbus paprastus pradėti.
Paėmęs lapų glėbį švilptelėjęs laukė
Subėgant kralikų, kurie tik to telaukė.
Žalioj vejoj jie kaip narcizai sužydėjo,
Tik žemėj baltavo; be to, dar jie turėjo
Akis raudonas, kaip narcizų viduriukai,
Kai, vėjui juos sujudinus, vejoje sukas.
Ant paskutinių kojų klauso jau sustoję,
Dar žiūri; ir staiga ta kaiminė baltoji
Prie senio bėga, nes kopūstlapiai masina,
Prie kojų glaudžiasi, net ant pečių kabinas.
Senukui tam baltam, kaip kralikui patinka
Žiūrėt į juos, kai aplink jį jie susirinkę,
Juos glosto, o kita ranka grūdais masina
Paukščius, ir štai aplinkui žvirblių jau šeimyna.
Senukui vaišės gyvuliukų, žvirblių tiko,
Gėrėjos jais, bet kralikai staiga pranyko,
Pakilo žvirbliai, kažką nauja pastebėję,
O tai nauji svečiai nuo klebonijos ėjo.
Pasiuntiniai tai buvo, vykdė nutarimą
Bajorų: ėjo klausti Mackaus patarimo.
Jie seniui lenkiasi dar vieton neatkakę,
»Te Jėzus Kristus bus pagarbintas«, pasako.
»Per amžių amžius amen«, sako jiems senukas;
O kai sužino reikalą, tai apsisukęs,
Tuoj vedasi į pirkią ir prisėst pakviečia.
Svečiai pasako viską, kas dalyką liečia.
Kieme tuo tarpu vis daugiau bajorų rinkos,
Visi veik Dobžiniečiai, daug ir iš aplinkui
Kaimynų, tai be ginklų, tai gerai ginkluotų,
Atėjusių pėkščiom, raitų ir net važiuotų.
Kieme dar arklius riša prie jaunų beržiukų,
Bet nor žinoti, kas pirkioj, akis ten suka;
Pirkia ir priemenia žmonių pilna pilniausia,
O dar būriai bajorų paliai langus klauso.
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.