Jo noras grobio, ar kad garbintų kaimynai,
Ir kad Maskviškių partija jo neviliojo;
Pamatęs net Maskolių, keikė ir putojo.
Maskolių vengdams, žuvus laisvei, niekur nėjo,
Kaip lauže meškinas iki užšils gulėjo.
Drauge tik su Oginskiu paskutinį kartą,
Jasinskiui vadovaujant, jis prie Pragos vartų,
Savąja rykštute stebuklų daug parodė.
Juk žinoma, kad, kai Maskoliai pasirodė,
Pirmasis puolėsi, Pociejui tik pašlijus,
Ir toj kovoj virš dvidešimt žaizdų įgijo.
Manyta juos Lietuvoje nepamatyti,
Bet grįžo juodu, tik kaip rėčiai subadyti.
Pociejus, aukštas ponas ir labai turtingas,
Apdovanot Dobžinskį geidė iškilmingai,
Palivarką turtingą duoti jam ketino
Ir metams pensiją iš tūkstančio auksinių.
Dobžinskis jam atrašė: »Tebūnie Motiejus
Pociejaus geradėjas, o ne jam Pociejus«.
Tad nei palivarko, nei pensijos jis nėmė,
Patsai sau duoną pelnės, nes dar rankos rėmė:
Tai dirbo avilius, tai vaistų ieškinėjo
Galvijams, kurapkavo ir pardavinėjo
Medžioklės grobį.
Buvo gana daug Dobžinėj
Žmonių, mokėjusių rašyt kalba lotynų
Ir pratusių palestroje, gana mokytų,
Turtingesnių už Mackų; bet nė viens, matyti,
Taip gerbiamas nebuvo, kaip senuks žemutis,
Ne tik del to, kad taip garsi ta jo rykštutė,
Bet dėliai to, kad protas jį gilus dabino,
Jis praeitį žinojo Dobžinskių šeimynos,
Žinojo teisę ir kaip reik šeimininkauti.
Žinojo sekretus šaulių ir patarnauti
Mokėjo vaistais, prieštaraujant net klebonui,
Visi kalbėjo, kad jam žinomi net monai.
Tai tikra, kad žinojo, kai tur keistis oras,
Geriau atspėdavo tai negu kalendorius.
Tad nestebėtina, kad ar tai reikia sėti,
Ar kirst rugius, arba pradėt karklus genėti,
Ar procesuoti, arba taikiai susitarti, –
Visuomet tekdavo ir Mackui žodis tarti.
Nors senis įtakos tokios visai nemėgo:
Klijentą vos pamatęs jis dažniausiai bėgo
Už durų, kartais net laukan klijentą vijo.
Jo patarimą retas, ne bet kas įgijo;
Tiktai svarbiuose ginčuos ir susitarimuos
Jis duodavo trumpai, bet rimtą patarimą.
Manyta žygy šiam patsai jis dalyvausiąs
Ir net, kad jis bajorams puolant vadovausiąs.
Nes nors ramiai sėdėjo jis namie ik šiolei,
Bet muštis mėgo, ypač nekentė Maskolių.
Dabar kieme senukas vienas vaikštinėjo,
Niūniuodams giesmę: »Aušros žvaigždė užtekėjo«,
Nudžiugęs, kad jau blaivos. Ūkana nekilo
Į aukštį, kaip prieš lietų, jau matyt net šilas,
Bus geras oras. Ūkaną dar vėjas švaistė
Ir lygino, tiktai žoles rasa dar laistė;
Tuo tarpu saulės spinduliai šilti gelsvieji,
Ūkus praskėtę, rasą deimantais apliejo.
Taip Slucko meistrai diržą auksu lietą audžia,
Mergytė staklėse sėdėdama vis spraudžia
Į metmenis šaudyklę, o iš viršaus krinta
Audėjos aukso siūlai, diržo spalvos kinta, –
Taip metmenis ūkų užtraukė žemėj vėjas,
O saulė iš aukštybių dar spalvų įdėjo.
Sens Mackus, baigęs ryto poterius kalbėti,
Jau rengės ūkio darbus paprastus pradėti.
Paėmęs lapų glėbį švilptelėjęs laukė
Subėgant kralikų, kurie tik to telaukė.
Žalioj vejoj jie kaip narcizai sužydėjo,
Tik žemėj baltavo; be to, dar jie turėjo
Akis raudonas, kaip narcizų viduriukai,
Kai, vėjui juos sujudinus, vejoje sukas.
Ant paskutinių kojų klauso jau sustoję,
Dar žiūri; ir staiga ta kaiminė baltoji
Prie senio bėga, nes kopūstlapiai masina,
Prie kojų glaudžiasi, net ant pečių kabinas.
Senukui tam baltam, kaip kralikui patinka
Žiūrėt į juos, kai aplink jį jie susirinkę,
Juos glosto, o kita ranka grūdais masina
Paukščius, ir štai aplinkui žvirblių jau šeimyna.
Senukui vaišės gyvuliukų, žvirblių tiko,
Gėrėjos jais, bet kralikai staiga pranyko,
Pakilo žvirbliai, kažką nauja pastebėję,
O tai nauji svečiai nuo klebonijos ėjo.
Pasiuntiniai tai buvo, vykdė nutarimą
Bajorų: ėjo klausti Mackaus patarimo.
Jie seniui lenkiasi dar vieton neatkakę,
»Te Jėzus Kristus bus pagarbintas«, pasako.
»Per amžių amžius amen«, sako jiems senukas;
O kai sužino reikalą, tai apsisukęs,
Tuoj vedasi į pirkią ir prisėst pakviečia.
Svečiai pasako viską, kas dalyką liečia.
Kieme tuo tarpu vis daugiau bajorų rinkos,
Visi veik Dobžiniečiai, daug ir iš aplinkui
Kaimynų, tai be ginklų, tai gerai ginkluotų,
Atėjusių pėkščiom, raitų ir net važiuotų.
Kieme dar arklius riša prie jaunų beržiukų,
Bet nor žinoti, kas pirkioj, akis ten suka;
Pirkia ir priemenia žmonių pilna pilniausia,
O dar būriai bajorų paliai langus klauso.
Septintoji knyga. Tarybos
Išganingi patarimai Bartkaus, praminto Prūsoku. – Kariškas Mackaus Krikštytojo balsas. – Pono Buchmano politinis žodis. – Jankelis nori sutaikyti, bet santaiką nutraukia Peiliukas. – Gervazo kalba, kuri parodo seimininko iškalbos vaisingumą. – Senio Mackaus protestas. – Netikėtas karo pasiuntinių atvykimas nutraukia tarybas.– Pult Soplicas!
Atstovas Bartkus žodį tart eilės sulaukė;
Jisai dažnai į Karaliaučių sieliais plaukė,
Vadino jį kaimynai Prūsu, kai juokavo,
Nes prūsų baisiai nekentė, nors įdomavos
Jis jų gyvenimu. Tai žmogus pagyvenęs
Ir net tolimose kelionėse pasenęs,
Daug skaitęs jis, politikoje nusimanė,
Galėjo tarti tad ir pastabą sumanią.
Jis baigė taip:
»Ne, pons Motiejau, man mielasis
Brolau, kitiems bajorams Tėve Garbingasis,
Tai ne menka pagalba. Aš tikiuos Prancūzais,
Kaip keturiais kortuojant rankon gautais tūzais;
Karingi žmonės, o nuo mūs Kosciuškos Tado
Laikų dar genijaus tokio neatsirado
Kare, kaip ciesorius garsusis Bonapartas.
Pažįstu Prancūzus. Kai peržengė jie Vartą,
Tai dėjos metais aštuoni šimtai šeštaisiais,
Aš pirkliavau su pakraščiais mūs tolimaisiais,
Tada su Dansko, Poznanės pirkliais didžiaisiais,
Turiu ten giminių; mane pons Juozas kvietė,
Grabauskis, kurs dabar regimente tur vietą,
Tuomet gi paliai Obeziežą buvo kaime,
Mane jis kvietė pamėgint medžiojant laimę.
Didžiojoj Lenkijoj tada taika dar buvo,
Kaip Lietuvoj dabar, bet girdim – Prūsams kliuvo!
Pas mus pasiuntinys atbėgo nuo Todveno,
Grabauskis laišką perskaitęs suriko: »Jena!
Jau Prūsai sumušti, pasisekė laimėti!«
Nuo žirgo šokęs aš ėmiau maldas kalbėti,
Dėkodams Dievui. – Tuoj į miestą mes išjojom,
Lyg tai su reikalais, lyg nieko nežinojom;
Tik apsidairėm, sujudimą baisų matom:
Landratai, žiūrim, komisarai, net hofratai
Mums lenkias, bąla, daros tuoj veidai kitoki,
Kaip nuplikinti landūs vabalai prūsokai.
Mes mandagiai su jaisiais imame kalbėti
Ir tuoj paklausiame, kas Jenoje girdėti?
Mintis ta, kad jau žinom, pervėrė jiems širdį,
Visi nustebo, tik »O weh! Herr Gott!« mes girdim,
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Koks žmogus yra Mackus ir ko iš jo tikisi Dobžinės bajorai?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Mackus yra Dobžinės vadas ir gerbiamiausias jos bajoras, turintis daug pravardžių. Jo sodyba apleista, bet joje dar matyti senų kovų žymės. Patarimą jis duodavo retai ir tik svarbiais reikalais, todėl jo žodis vertingas. Bajorai tikisi, kad jis vadovaus puolimui, nes muštis mėgo ir nekentė rusų. Bet rytą senis ramiai gieda giesmę ir šeria triušius, o pasiuntiniams atsako į krikščionišką pasveikinimą ir pakviečia juos į trobą.
Rašiniui: Istorija
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.