Ponas Tadas262-264 psl. · apie 10 min.
Šeštoji knyga. Bajorų kaimas53% kūrinio
262 psl.

Pirkia ir priemenia žmonių pilna pilniausia,

O dar būriai bajorų paliai langus klauso.

Septintoji knyga. Tarybos

263 psl.

Išganingi patarimai Bartkaus, praminto Prūsoku. – Kariškas Mackaus Krikštytojo balsas. – Pono Buchmano politinis žodis. – Jankelis nori sutaikyti, bet santaiką nutraukia Peiliukas. – Gervazo kalba, kuri parodo seimininko iškalbos vaisingumą. – Senio Mackaus protestas. – Netikėtas karo pasiuntinių atvykimas nutraukia tarybas.– Pult Soplicas!

Atstovas Bartkus žodį tart eilės sulaukė;

Jisai dažnai į Karaliaučių sieliais plaukė,

Vadino jį kaimynai Prūsu, kai juokavo,

Nes prūsų baisiai nekentė, nors įdomavos

Jis jų gyvenimu. Tai žmogus pagyvenęs

Ir net tolimose kelionėse pasenęs,

Daug skaitęs jis, politikoje nusimanė,

Galėjo tarti tad ir pastabą sumanią.

Jis baigė taip:

»Ne, pons Motiejau, man mielasis

Brolau, kitiems bajorams Tėve Garbingasis,

Tai ne menka pagalba. Aš tikiuos Prancūzais,

Kaip keturiais kortuojant rankon gautais tūzais;

Karingi žmonės, o nuo mūs Kosciuškos Tado

Laikų dar genijaus tokio neatsirado

Kare, kaip ciesorius garsusis Bonapartas.

Pažįstu Prancūzus. Kai peržengė jie Vartą,

Tai dėjos metais aštuoni šimtai šeštaisiais,

Aš pirkliavau su pakraščiais mūs tolimaisiais,

Tada su Dansko, Poznanės pirkliais didžiaisiais,

264 psl.

Turiu ten giminių; mane pons Juozas kvietė,

Grabauskis, kurs dabar regimente tur vietą,

Tuomet gi paliai Obeziežą buvo kaime,

Mane jis kvietė pamėgint medžiojant laimę.

Didžiojoj Lenkijoj tada taika dar buvo,

Kaip Lietuvoj dabar, bet girdim – Prūsams kliuvo!

Pas mus pasiuntinys atbėgo nuo Todveno,

Grabauskis laišką perskaitęs suriko: »Jena!

Jau Prūsai sumušti, pasisekė laimėti!«

Nuo žirgo šokęs aš ėmiau maldas kalbėti,

Dėkodams Dievui. – Tuoj į miestą mes išjojom,

Lyg tai su reikalais, lyg nieko nežinojom;

Tik apsidairėm, sujudimą baisų matom:

Landratai, žiūrim, komisarai, net hofratai

Mums lenkias, bąla, daros tuoj veidai kitoki,

Kaip nuplikinti landūs vabalai prūsokai.

Mes mandagiai su jaisiais imame kalbėti

Ir tuoj paklausiame, kas Jenoje girdėti?

Mintis ta, kad jau žinom, pervėrė jiems širdį,

Visi nustebo, tik »O weh! Herr Gott!« mes girdim,

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.