Išganingi patarimai Bartkaus, praminto Prūsoku. – Kariškas Mackaus Krikštytojo balsas. – Pono Buchmano politinis žodis. – Jankelis nori sutaikyti, bet santaiką nutraukia Peiliukas. – Gervazo kalba, kuri parodo seimininko iškalbos vaisingumą. – Senio Mackaus protestas. – Netikėtas karo pasiuntinių atvykimas nutraukia tarybas.– Pult Soplicas!
Atstovas Bartkus žodį tart eilės sulaukė;
Jisai dažnai į Karaliaučių sieliais plaukė,
Vadino jį kaimynai Prūsu, kai juokavo,
Nes prūsų baisiai nekentė, nors įdomavos
Jis jų gyvenimu. Tai žmogus pagyvenęs
Ir net tolimose kelionėse pasenęs,
Daug skaitęs jis, politikoje nusimanė,
Galėjo tarti tad ir pastabą sumanią.
Jis baigė taip:
»Ne, pons Motiejau, man mielasis
Brolau, kitiems bajorams Tėve Garbingasis,
Tai ne menka pagalba. Aš tikiuos Prancūzais,
Kaip keturiais kortuojant rankon gautais tūzais;
Karingi žmonės, o nuo mūs Kosciuškos Tado
Laikų dar genijaus tokio neatsirado
Kare, kaip ciesorius garsusis Bonapartas.
Pažįstu Prancūzus. Kai peržengė jie Vartą,
Tai dėjos metais aštuoni šimtai šeštaisiais,
Aš pirkliavau su pakraščiais mūs tolimaisiais,
Tada su Dansko, Poznanės pirkliais didžiaisiais,
Turiu ten giminių; mane pons Juozas kvietė,
Grabauskis, kurs dabar regimente tur vietą,
Tuomet gi paliai Obeziežą buvo kaime,
Mane jis kvietė pamėgint medžiojant laimę.
Didžiojoj Lenkijoj tada taika dar buvo,
Kaip Lietuvoj dabar, bet girdim – Prūsams kliuvo!
Pas mus pasiuntinys atbėgo nuo Todveno,
Grabauskis laišką perskaitęs suriko: »Jena!
Jau Prūsai sumušti, pasisekė laimėti!«
Nuo žirgo šokęs aš ėmiau maldas kalbėti,
Dėkodams Dievui. – Tuoj į miestą mes išjojom,
Lyg tai su reikalais, lyg nieko nežinojom;
Tik apsidairėm, sujudimą baisų matom:
Landratai, žiūrim, komisarai, net hofratai
Mums lenkias, bąla, daros tuoj veidai kitoki,
Kaip nuplikinti landūs vabalai prūsokai.
Mes mandagiai su jaisiais imame kalbėti
Ir tuoj paklausiame, kas Jenoje girdėti?
Mintis ta, kad jau žinom, pervėrė jiems širdį,
Visi nustebo, tik »O weh! Herr Gott!« mes girdim,
Nuleidę nosis laksto, iš namų jau kelias –
Tai buvo rvetes! Tuoj pilni keliai – keleliai
Bėglių. Sujudo vokiečiai, kaip skruzdėlynas
Į vakarus čionai, į rytus ten danginas,
Fornaliuos, dviračiuose; vyrai pypkius rūko,
O moters indų, didelių, mažų pundukų
Tur kaupus, skuba; čia mes išeitį suradom,
Į žirgus, Vokiečiams nutraukti reiteradą!
Ir va landratus ir hofratus mes vaikyti,
O ponams karininkams jų kasas karpyti.
Dambrauskas generolas Poznanę jau ima,
Ir ciesoriaus įsakymas: Prie sukilimo!
Ir tokia Prūsams nuo žmonių pirtis įvyko,
Kad per savaitę Vokiečio vaistams neliko!
O kad ir Lietuvoj taip sektųs apsidirbti,
Ir kad Maskoliai taip staiga pradėtų tirpti?
O ką manai, Motejau? Jei su Bonapartu
Maskva po tų derybų imtų susibartų:
Tai milžinas, o ir karių dar jam netrūko!
Na, ką manai, Motiejau, mūsų Karaliukai?«
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.