Turiu ten giminių; mane pons Juozas kvietė,
Grabauskis, kurs dabar regimente tur vietą,
Tuomet gi paliai Obeziežą buvo kaime,
Mane jis kvietė pamėgint medžiojant laimę.
Didžiojoj Lenkijoj tada taika dar buvo,
Kaip Lietuvoj dabar, bet girdim – Prūsams kliuvo!
Pas mus pasiuntinys atbėgo nuo Todveno,
Grabauskis laišką perskaitęs suriko: »Jena!
Jau Prūsai sumušti, pasisekė laimėti!«
Nuo žirgo šokęs aš ėmiau maldas kalbėti,
Dėkodams Dievui. – Tuoj į miestą mes išjojom,
Lyg tai su reikalais, lyg nieko nežinojom;
Tik apsidairėm, sujudimą baisų matom:
Landratai, žiūrim, komisarai, net hofratai
Mums lenkias, bąla, daros tuoj veidai kitoki,
Kaip nuplikinti landūs vabalai prūsokai.
Mes mandagiai su jaisiais imame kalbėti
Ir tuoj paklausiame, kas Jenoje girdėti?
Mintis ta, kad jau žinom, pervėrė jiems širdį,
Visi nustebo, tik »O weh! Herr Gott!« mes girdim,
Nuleidę nosis laksto, iš namų jau kelias –
Tai buvo rvetes! Tuoj pilni keliai – keleliai
Bėglių. Sujudo vokiečiai, kaip skruzdėlynas
Į vakarus čionai, į rytus ten danginas,
Fornaliuos, dviračiuose; vyrai pypkius rūko,
O moters indų, didelių, mažų pundukų
Tur kaupus, skuba; čia mes išeitį suradom,
Į žirgus, Vokiečiams nutraukti reiteradą!
Ir va landratus ir hofratus mes vaikyti,
O ponams karininkams jų kasas karpyti.
Dambrauskas generolas Poznanę jau ima,
Ir ciesoriaus įsakymas: Prie sukilimo!
Ir tokia Prūsams nuo žmonių pirtis įvyko,
Kad per savaitę Vokiečio vaistams neliko!
O kad ir Lietuvoj taip sektųs apsidirbti,
Ir kad Maskoliai taip staiga pradėtų tirpti?
O ką manai, Motejau? Jei su Bonapartu
Maskva po tų derybų imtų susibartų:
Tai milžinas, o ir karių dar jam netrūko!
Na, ką manai, Motiejau, mūsų Karaliukai?«
Visi sujudo. Nor išgirst Motiejaus žodį.
Motiejus galvą tik pakratė ir nerodė
Kalbėti noro, vien tik jo ranka kairioji
Ieškojo kalavijo. (Laisvės kai nustojo
Tėvynė, kalavijo jis jau nenešiojo,
Tačiau ieškodavo tik Maskolius atminęs,
Ar tur prie šono dar rykštutę prikabinęs;
Todel ir buvo jis vadinamas Pašoniu.)
Pakėlė galvą ir visi bajorai ponai
Sužiuro. Bet Motiejus juos ir čia apvylė,
Patraukė antakius, bet neprabyla, tyli.
Tik pagaliau, pabrėždamas kiekvieną žodį,
Prabilo ir kartu rimtumą veidu rodė:
»Ramiai! Kas pranešė jums šitą žinią naują?
Kur tie Prancūzai? ir kas jiesiems vadovauja?
Ar su Maskva jau karas? na ir kas pradėjo?
Kur turi eiti? ir ar daug tur padėjėjų?
Kiek pėkščių, kiek raitų? Kas žino, turi tarti!«
Visi tik dairėsi tylėdami iš karto.
Prūsokas tarė: »Reiktų laukti Bernardino,
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip vadinamas senojo Mackaus kalavijas?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.