Išganingi patarimai Bartkaus, praminto Prūsoku. – Kariškas Mackaus Krikštytojo balsas. – Pono Buchmano politinis žodis. – Jankelis nori sutaikyti, bet santaiką nutraukia Peiliukas. – Gervazo kalba, kuri parodo seimininko iškalbos vaisingumą. – Senio Mackaus protestas. – Netikėtas karo pasiuntinių atvykimas nutraukia tarybas.– Pult Soplicas!
Atstovas Bartkus žodį tart eilės sulaukė;
Jisai dažnai į Karaliaučių sieliais plaukė,
Vadino jį kaimynai Prūsu, kai juokavo,
Nes prūsų baisiai nekentė, nors įdomavos
Jis jų gyvenimu. Tai žmogus pagyvenęs
Ir net tolimose kelionėse pasenęs,
Daug skaitęs jis, politikoje nusimanė,
Galėjo tarti tad ir pastabą sumanią.
Jis baigė taip:
»Ne, pons Motiejau, man mielasis
Brolau, kitiems bajorams Tėve Garbingasis,
Tai ne menka pagalba. Aš tikiuos Prancūzais,
Kaip keturiais kortuojant rankon gautais tūzais;
Karingi žmonės, o nuo mūs Kosciuškos Tado
Laikų dar genijaus tokio neatsirado
Kare, kaip ciesorius garsusis Bonapartas.
Pažįstu Prancūzus. Kai peržengė jie Vartą,
Tai dėjos metais aštuoni šimtai šeštaisiais,
Aš pirkliavau su pakraščiais mūs tolimaisiais,
Tada su Dansko, Poznanės pirkliais didžiaisiais,
Turiu ten giminių; mane pons Juozas kvietė,
Grabauskis, kurs dabar regimente tur vietą,
Tuomet gi paliai Obeziežą buvo kaime,
Mane jis kvietė pamėgint medžiojant laimę.
Didžiojoj Lenkijoj tada taika dar buvo,
Kaip Lietuvoj dabar, bet girdim – Prūsams kliuvo!
Pas mus pasiuntinys atbėgo nuo Todveno,
Grabauskis laišką perskaitęs suriko: »Jena!
Jau Prūsai sumušti, pasisekė laimėti!«
Nuo žirgo šokęs aš ėmiau maldas kalbėti,
Dėkodams Dievui. – Tuoj į miestą mes išjojom,
Lyg tai su reikalais, lyg nieko nežinojom;
Tik apsidairėm, sujudimą baisų matom:
Landratai, žiūrim, komisarai, net hofratai
Mums lenkias, bąla, daros tuoj veidai kitoki,
Kaip nuplikinti landūs vabalai prūsokai.
Mes mandagiai su jaisiais imame kalbėti
Ir tuoj paklausiame, kas Jenoje girdėti?
Mintis ta, kad jau žinom, pervėrė jiems širdį,
Visi nustebo, tik »O weh! Herr Gott!« mes girdim,
Nuleidę nosis laksto, iš namų jau kelias –
Tai buvo rvetes! Tuoj pilni keliai – keleliai
Bėglių. Sujudo vokiečiai, kaip skruzdėlynas
Į vakarus čionai, į rytus ten danginas,
Fornaliuos, dviračiuose; vyrai pypkius rūko,
O moters indų, didelių, mažų pundukų
Tur kaupus, skuba; čia mes išeitį suradom,
Į žirgus, Vokiečiams nutraukti reiteradą!
Ir va landratus ir hofratus mes vaikyti,
O ponams karininkams jų kasas karpyti.
Dambrauskas generolas Poznanę jau ima,
Ir ciesoriaus įsakymas: Prie sukilimo!
Ir tokia Prūsams nuo žmonių pirtis įvyko,
Kad per savaitę Vokiečio vaistams neliko!
O kad ir Lietuvoj taip sektųs apsidirbti,
Ir kad Maskoliai taip staiga pradėtų tirpti?
O ką manai, Motejau? Jei su Bonapartu
Maskva po tų derybų imtų susibartų:
Tai milžinas, o ir karių dar jam netrūko!
Na, ką manai, Motiejau, mūsų Karaliukai?«
Visi sujudo. Nor išgirst Motiejaus žodį.
Motiejus galvą tik pakratė ir nerodė
Kalbėti noro, vien tik jo ranka kairioji
Ieškojo kalavijo. (Laisvės kai nustojo
Tėvynė, kalavijo jis jau nenešiojo,
Tačiau ieškodavo tik Maskolius atminęs,
Ar tur prie šono dar rykštutę prikabinęs;
Todel ir buvo jis vadinamas Pašoniu.)
Pakėlė galvą ir visi bajorai ponai
Sužiuro. Bet Motiejus juos ir čia apvylė,
Patraukė antakius, bet neprabyla, tyli.
Tik pagaliau, pabrėždamas kiekvieną žodį,
Prabilo ir kartu rimtumą veidu rodė:
»Ramiai! Kas pranešė jums šitą žinią naują?
Kur tie Prancūzai? ir kas jiesiems vadovauja?
Ar su Maskva jau karas? na ir kas pradėjo?
Kur turi eiti? ir ar daug tur padėjėjų?
Kiek pėkščių, kiek raitų? Kas žino, turi tarti!«
Visi tik dairėsi tylėdami iš karto.
Prūsokas tarė: »Reiktų laukti Bernardino,
Nes jis tą žinią pranešė ir viską žino;
Žvalgai pirmiausia tur pasienį aplakstyti,
Ir paslaptom ginkluoti reikia visą sritį,
Tuo tarpu dar atsargiai reik daryt dalyką,
Maskolių saugotis, kurie susekt mus tyko«.
»E! laukti? traukti? – Mackus antras skeryčiojo,
Kurį vadinta Krapintoju, nes nešiojos
Mačūgą didelę, vadindams krapylėle,
Kurią dabar sujudęs nuo grindų pakėlė,
Paskui ant jos padėjęs smakrą ėmė šaukti:
»Trem, brem, seimuoti! traukti, laukti! pasitraukti!
Aš Prūsuos nebuvau; temąsto ten kaip nori,
Gal ten taip tinka, mes gi mąstom kaip bajorai.
Žinau, kad muštis reikiant, krapyla gers daiktas!
Prieš mirtį – kunigas, tai ir dalykas baigtas!
Aš noriu mušt, gyvent! O kam čia Bernardinas?
Kam Kirminas? Mes kirminai, Maskva težino,
Kad imsim Maskvą graužt! Trem, brem, žvalgus išviję
Jūs lauksit! kas tai? – O tai jūs jau iškoriję,
Pasenę! Broliai, ne! Tai šun tik sekti lapę,
Dvasiškiui kalėdot, o man tik tinka krapyt,
Tik krapyt, krapyt!« – Kelia čia mačūgą storą,
Tuo tarpu: »Krapyt, krapyt!« šaukia tik bajorai.
Palaikė Krikštytoją Bartkus Skustuvėlis,
Taip pat palaikė jį Motiejus Ąsotėlis.
Vardų tų pagrindas: aštrusis kalavijas
Ir šautuvas, kurs kaip ąsotis kulkoms lijo.
»Valio ta Krikštytojo krapylėlė!« šaukė.
Prūsokas dar kalbėt mėgino, bet nutraukė
Šauksmai žodžius: »Bailys Prūsokas, tai mes žinom;
Kas bijosi, tesislepia už Bernardino!«
Galva Motiejaus senio vėliai čia pakilo,
Ir visos smarkios kalbos iš palengvo tilo:
»Nelieskit Kirmino, tas kunigas nešliaužia,
Jisai didesnį riešutą už jus sugraužė.
Mačiau tik kartą jį; bet vos tik pastebėjo,
Kad aš į jį žiūriu, tuojau šalin nuėjo,
Bijodams gal, kad jo neimčiau klausinėti;
Bet tai ne mano reikalas, kam čia kalbėti!
Čia neis jisai, ir Bernardino nėr ko laukti.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Ką Bartkus Prūsokas siūlo bajorams ir kuo jo kalba skiriasi nuo Krikštytojo šūksnių?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Bartkus irgi nori kautis, bet ragina pirmiausia sužinoti, koks bus karas, kur ir už ką reikės aukotis, nes žmonėms reikės tai paaiškinti. Jis siūlo sudaryti konfederaciją, išsirinkti vadą ir pasiruošti, kaip darė Didžiojoje Lenkijoje, kur laukė Dambrauskio. Krikštytojas tik šaukia „krapyt“, o kiti bajorai dar prieš tai Bartkų išvadino bailiu: jie nori mušti Maskolius tuoj pat, be jokio plano.
Rašiniui: Istorija
2. Kaip vadinamas senojo Mackaus kalavijas?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.